Egiptas, tutanchamonas ir LDK

February 6, 2011 § 2 Comments

“Muziejuje dirbti ne prestižas. Senienų gyvenimas ir mirtis – pačių senienų reikalas. Menas – tai…” Čia būtų galima pradėti rašyti liaudies meno apibrėžimų žinyną. Tai visai dažnos frazės, kurias galima išgirsti autobuse, troleibuse, perkant ledus arba laukiant eilėje į viešą tualetą, ypač kokiame nors festivalyje. Arba maximoj stovint prie žurnalų stendo. O dažniausiai šungrybių privisusiuose kabakuose ir kitokiose moderniose agorose. Žodžiu, jautri tema. O jautri tema gaunasi ne šiaip sau. Kaip ir politika, ekonomika, globalinis atšilimas, meno tema dabar yra prieinama visiems ir iš visų galų. Todėl ir aptariama dažniausiai tam skirtoje vietoje – supuvusioje modernioje agoroje. Ir visi yra ekspertai. Gal ir nieko blogo – visi nutaria, bet nesutaria, kas yra menas ir ką reikia kabinti ant baltos sienos, o ką padėti ant grindų arba išmesti. Svarbiausia, kad apie tai apskritai šnekama ir šnekama daug.

Pastaruoju metu vykstant įvairiems procesams meno prigimtis, paskirtis ir kiti klausimai tapo tokie svarbūs, kad beveik verti aptarimo euro ir ne tik parlamente. Noriu pasakyti štai ką: ekspertų komanda taip įsijautė į karštas diskusijas apie meną, kad pamiršo elementarius dalykus.

Katik itin aštrūs Egipto įvykiai išpurtė (ir vis dar purto) biednų politikų, politologų, žurnalistų, taikdarių, blogerių ir kitų isteriškų paranojikų nervų sandėlius. Kam tai dar galėtų būti įdomu, jei ne šitiems išvardintiesiems? Kadangi gyvename ekspertų amžiuje, greitai gaučiau į galvą, nes tai įdomu išskirtinai visiems. Turbūt net bedarbis našlys iš kokio nors čiučmekų kaimo rastų priežastį jaudintis dėl Egipto. Ir ačiū dievui. Bėda šį kartą kitokia – ne kam įdomu, o kas.

Tai va. Pagrindinė šito posto tema turėjo būti ir vis dar yra muziejai, menas ir tas baisus žodis – paveldas. Egiptą minėjau ne šiaip sau. Mažai kam parūpo Egipto muziejus Kaire ir meno ar istorinės vertybės, saugomos jame. O vertybės ne šiaip sau… Tutanchamono kaukė, faraonų mumijos ir kitos gėrybės, dėl kurių taip plėšėsi didžioji dalis Vakarų… Visa Egipto ir iki jo istorija surinkta ten. Ekspertų komisija, diskutuodama, kam prezidentas turėtų perleisti valdžią ir kada pastatysime gugenhaimą, visa tai pamiršo. Kam įdomi faraono auksinė kaukė ir papuvę faraonai? Turbūt niekam, nes dvi mumijos jau sunaikintos.

Turbūt labiausiai norėjau lengvai pasiskųsti tokiu praradimu [tuoj man pasakys draugai ir kolegos, kad anoks čia praradimas ir myžčioju neaišku ko] ir nedėmesingumu ir pusiau retoriškai paklausti. Kilus grėsmei, kas būtų verta išsaugoti Lietuvoje? Viskas čia svarbu – ir muziejus, ir jo eksponatai, ir viso to paskirtis, apie kurią šį kartą nesiplėsiu, nes ir taip turėtų būti viskas aišku. Nors Lietuvoje žmonės nėra linkę laisvalaikį aukoti muziejams, tačiau tokių įstaigų turime net taip jau ir mažai. Muziejai.lt 2009 metų statistikoje nurodytas skaičius 105. Ir čia ne pabaiga… Ekspertų diskusijų ir čia trisdešimt penki tūkstančiai skirtingų apie tą patį. Bet galima pastebėti, jog net tie, kurie mėgsta užsukti į įstaigą, turinčią bent simbolinį muziejaus statusą, dažniausiai mėgsta „nesąmonių muziejų“, o ne Nacionalinio muziejaus LDK ekspoziciją. Tada man visada kyla klausimas, kuo visiems, be pinigų problemų, kliūna šaunusis Antinio Puskalnis Neries krantinėje arba ietis, persmeigusi baltąjį tiltą. Taigi, ką reikėtų išsaugoti, o ką palikti likimo valiai?

Daniel Grendon ir Paste Project

February 5, 2011 § Leave a comment


Jaunasis anglų fotografas Daniel Grendon, kukliai ir nesigirdamas, turi ką parodyti.

O Paste Project itin vertas dėmesio. Čia galima rasti daugiau informacijos apie IDĖJĄ. Dalyvauti gali bet kas. Panašiai, kaip ir mūsų tautietis paul paper projekte Could Be Me, D. Grendon siūlo pakalbėti apie autorystę, kūrėjo statusą ir kt. aktualius dalykus. Projektas visiškai naujas, tad kol kas tai nedidelis paskatinimas jums ir jūsų pažįstamiems fotkintojams ir ne tik atkreipti dėmesį ir galbūt sudalyvauti.

Verta pastebėti, kad vien projekto “šablonai” savaime atrodo įdomiai. Man jie labai patinka jau dabar, ir nežinau, ar pačiam kiltų “pelė ir fotošopas” ką nors į tai klijuoti.

Daniel Grendon

Paste Project

Nuobodoka Zeitgeist evangelika

January 30, 2011 § 1 Comment

mani mani maniVisų barsukų mėgstamiausias konspiracinis filmas grįžta! Prieš kelias savaites į interneto tyrus nemokamam dalinimuisi buvo paleista trečioji jo dalis – Zeitgeist: Moving Forward. Šiaip jau nesu didelis konspiracinių teorijų ir propagandinės dokumentikos fanas, kad ir kokią ideologiją ji skelbtų, bet pats Zeitgeistas yra tapęs šiokiu tokiu fenomenu ir manau, kad po kelių mėnesių, kaip ir prieš tai sekę du filmai, ims išlindinėti piktų žmonių internete ginčuose ir diskusijose prie alaus, tad nusprendžiau apsišviesti. Taigi, mano pastebėjimai.

(Beje, tiems kurie taip pat nori sužinoti KPŠ aš nurodyčiau filmo autoriaus ir The Zeitgeist Movement jūtūbinius kanalus. Ten galima rasti visus tris filmus.)

Blogi dalykai:

Filmo faktai. Aš tingiu leistis į kalbas apie kiekvieną jų atskirai, bet turiu tokį griaužantį jausmą, kad dauguma jų yra absoliutus bullshitas. Nuo to laiko, kai pirmasis undergraundinio populiarumo sulaukęs filmas žėrė iš užpakalio trauktus faktus apie 9/11 tragedijos konspiraciją, patobulėjimo šioje srityje nėra. Tas pats nenoras pasidalinti informacija apie tai iš kur ištraukti esminiai filmo statistiniai duomenys, tiesiog per visą kadrą (nėkiek neperdedu) taškomasi skaičiais – 75%, 15 trilijonų dolerių ir pan. O kur dar svaidymaisi futuristiniais pavadinimais tiesiog vardinant aibes technologijų, kurios  bene ateityje be jokios abejonės išgelbės pasaulį, ar kas penkias minutes įvedant naują, be galo gudrų terminą, nenaudojamą niekur kitur tik pačiame filme, nes bene tai palengvina dėstymą. Bežiūrint niekaip neapleido nuojauta, kad žiūrovas yra tiesiog užverčiamas visu tuo, kad šiek tiek atjungti kritiškąją jo mąstymo dalį. Maždaug taip: „Štai skaičius – iš kur jis? Nesiblaškykite į tai gilindamiesi, nes pamesite filmo dėstymo eigą – štai naujas terminas – ką jis reiškia? Aš juk sakiau. nebūtumėte blaškęsi būtumėt išgirdę – štai skaičius“ ir taip be galo.

Konspiracijos teorija. Nors filmas ir nepalieka tokio nemalonaus jausmo gomuryje kaip nemaloniai teisuoliškas originalusis Zeitgeist ar pats savo ekonomikos vizijoje susipainiojęs Addendum, (Moving Forward galbūt net yra savotiškai mielas, kaip pavyzdžiui, yra mielas vaikas naiviai siunčiantis savo santaupas Lansbergiui) tačiau jis vis dar tebėra kvailai konspiraciškai teoriškas. Turi omenyje sugebėjimą sudaryti be galo supaprastintą įsivaizdavimą apie tai kaip veikia pasaulis, užmirštant aibę svarbių detalių ir faktorių ir tiesiog stačiai ignoruojant kai kurias sritis. Ant tokio naivaus visuomenės supratimo pastatytas utopinis pasaulio modelis aišku atrodo žaviai, bet maždaug ties tuom viskas ir baigiasi. Yra priežastys tam, kodėl nėra šalies aprašytos Platono „Valstybėje“.

Žmonės, kurie tikės šiuo filmu. Negaliu nesutikti, kad vietomis buvo paminėta visai pusėtinų įžvalgų, kuris galbūt netgi yra teisingos, bet filmo kulminacija ir visa ta bepiniginė visuomenė privertė mane jau dabar bodėtis tos akimirkos, kai sutiksiu kokį Zeitgeisto evangeliką. Nežinau iš kur yra atsiradęs šitas kvailas argumentas „aš mačiau apie tai dokumentiką“, bet jis mane verčia griežti dantimis. Taip, egzistuoja dokumentinių filmų, kurie tiksliai ir objektyviai pasakoja apie įvairius reiškinius, mokslą ar aktualijas, bet jiems galioja tie patys kriterijai  kaip ir bet kokiai kitai medijai. Kažkas ne tampa tiesa, vien dėl to, kad dokumentinis filmas taip sakė, lygiai taip pat, kaip nevisos knygos sako tiesą ar nevisi interneto puslapiai yra verti pasitikėjimo.

Geri dalykai:

Nemokamumas. Elai Gorai – eat your heart out. Nors iš Elo ir sunku juoktis – manau jis pasiekė savo ir jo ego tikrai gavo gerą užsipatenkinimą su tuo Nobelio prizu, bet dalinti savo filmą nemokamai, kuris, kad ir koks propagandinis būtų, yra visai simpatiškai padarytas atsižvelgiant į jo biudžetą, tai bent jau prideda visai bendrai žinutei nuoširdumo.

Transdiscipliniškumas. Nors, kaip minėjau, filmas ir suplaka sau palankias teorijas iš ekologijos, ekonomikos, psichologijos, fizikos, sociologijos ir dar bala žino ko į vieną didelę neaiškią masę, bendrai žiūrint, bandymas išeiti už vienos disciplinos ribų sprendžiant opias problemas kaip, pavyzdžiui, globalinis atšilimas ar skurdas, yra naudingas dalykas ir galintis duoti vaisių.

Summa summarum:

Be abejonės, būtų smagu tikėti, kad visas problemos būtų galima išspręsti tiesiog suverčiant visą popierinę pasaulio valiutą į vieną didelę krūvą (žiūr. paskutinę filmo sceną), bet, deja tiesa nėra visuomet susijusi su tuo, kas smagu.

Christian Montenegro ir sociokultūrizmas

January 27, 2011 § Leave a comment

http://www.christianmontenegro.com.ar/

Geras ir neblogas telikas 2010

January 16, 2011 § 2 Comments

Lietuviškuose internetuose yra priimtina neigiamai kalbėti apie televiziją. Pigu, neskoninga, kvaila. Beprasmis trečiarūšių žvaigždūnų šou. Išvis – turėti televizorių namie, tai bemaž rodyti savo provincialumo lygį. Anot eilinio bloginančio internauto – vienintelis dalykas vertas truputėlio pagarbos yra žinių laidos, bet ir tos, aišku, negali prilygti nepaprastai objektyviai ir išmintingai lietuviškai blogosferai.

Apie šitokio fenomeno priežasties nenoriu per daug leistis į kalbas. Tik noriu paminėti, kad beatodairiškas visos medijos formos dergimas yra labai trumparegiškas. Net jei esi nepatenkintas lietuviška produkcija – yra daugybė užsieninių darbų (kuriuos kartais lietuviški kanalai nusiperka, kartais ne) kurie iš tiesų yra verti dėmesio. Tl;dr – televizija nėra šūdas.

Kaip argumentą noriu pristatyti gerus ir neblogus telikus, kuriuos aš žiūrėjau 2010 metais (taip, taip. banalus metų sąrašas. einu šikt.)

  1. The Wire. Mano 2010 metai prasidėjo visiškai nesveika obsesija šiuo HBO epu. Vienintelė problema su kuria susiduriau – įtikinti kitus televizorių išpažįstančius žmones pažiūrėti The Wire nėra lengva. Apibūdinti jį rašytiniu žodžiu, aš manau, yra beveik neįmanoma. Serialo istorijos išmatavimas prilygsta Dostojevskio romanams, subtilumas perteiktinas tik vaizdinėmis priemonėmis, o aktorinis meistriškumas ir dialogai nepasiduoda įspūdžių lygio aprašymams ar citatoms. Jį tiesiog reikia žiūrėti. Už bet kokio žanro rėmų išlendantis telikas.uaer
  2. Lost. Anglosaksai apie tokius dalykus kaip Lost žiūrėjimas sako „love-hate relationship“. Gali stačiai mylėti lostus už ypatingą mistinę ir paslaptingą jo atmosferą, gali nekęsti lostų už ypatingai nepaaiškintas mistiškas ir paslaptingas siužetines linijas. Gali nekęsti savęs už tai, kad tau patinka lostai arba gali mėgautis savo neapykanta jiems. 2010-ųjų Lost finalinė serija galutinai padalino žiūrovus į dvi stovyklas, o aš, jau daugiau nei po pusmečio, vis dar negaliu apsispręsti, kuriai pusei priklausau. Vis tiek turbūt reikia jausti pagarbą prodiuseriams, kad nepaisant be galo sudėtingos serialo istorijos, sugebėjo išlaikyti tikrai nemažai auditorijos ištisus šešis sezonus.  Belenkaip siužetiškai painus telikas.lost
  3. Penn and Teller: Bullshit! Penn & Teller yra nuostabus amerikiečių iliuzionistų duetas, kurie laisvu nuo profesijos laiku veda laidą apie pseudošūdmokslininkius, kvailus prietarus, šiuolaikinius mitus ir šiaip žmogišką kvailumą. Visa tai daroma ypatingai neprastaburnišką kalba – visokie iš žmonių patiklumo besipelnantys sukčiai nuolatos vadinami „moverfakeriais“ ir „as-holais“, bet žinant, kad tokio pobūdžio žurnalistika yra mažuma jūroje aiškiareginių nesąmonių a.k.a. „Ekstrasensų mūšis“ (ir tai tiesa daugumoje šalių), galima jiems truputį atleisti. Nuotaikingai vulgarus telikas.bulshit
  4. It‘s Always Sunny in Philadelphia. Nestandartinis amerikietiškas sitkomas. Nors set-up‘as gal ir primena amerikietiškus canned laughter šūdukus – veikėjai dirba nuosavame bare ir neretai užsiima šūdmaliavimu – siužetas britišku stiliumi gali pasisukti netikėčiausia kryptimi nuo netikėtos homoseksualios santuokos iki veikėjų plano suvaidinti savo mirtį. Maža to – Always Sunny neturi jokių tabu – patys egoistiškiausi ir niekintini veikėjai visoje televizijoje šaiposi visaip ir iš visko. Nulinio politkorektiškumo telikas. Beje – vaidina Danny DeVito.asip
  5. Dar pažiūrėsim. Apie šią laidą esu rašęs jau anksčiau. Bėgant 2010-iesiems vis labiau įpratau prie jų stiliaus ir galiausiai juos pamilau. Užsieniniuose sketch show taip gausiai vartojamas punčlainas (neįsivaizduoju lietuviško atitikmens) šioje laidoje beveik nerastas – juokas kyla iš mažyčių, subtilių detalių. Dar pažiūrėsim niekad nenusirita iki visiško absurdo, bet niekad ir nesusiprastina iki anekdoto lygio farso. Geras lietuviškas telikas.paziuresim
  6. Sherlock. BBC apgyvendino įdomiausia visų laikų detektyvą mūsų dienų Londone ir tai padarė iš tiesų meistriškai. Ieškoti kabliukų ir klaidų dedukciniuose Šerloko sugebėjimuose turbūt nerekomenduotina, daug maloniau yra tiesiog stebėti besivystančią istoriją ir nepriekabiai žiūrėti į visą tą detektyvinę akrobatiką kaip malonų desertą. Tai turbūt ir yra stipriausia serialo pusė – visa istorija nėra pastatyta ant kažkokios gudrybės, kuri galiausiai yra pompastiškai atskleidžiama. Kiekvienoje iš trijų serijų šitos detektyvinių romaniūkščių esme tampančios detalės žarstomos į kairę ir dešinę ir žiūrovas gali susikaupti ties pačiais veikėjais ir siužetu. Ne per rimtas detektyvinis telikas.sherlock
  7. An Idiot Abroad. Karlas Pilkingtonas yra nelabai apsišvietęs ir nuolatos dėl visko besiskundžiantis anglas su keisčiausia ir netikėčiausia nuomone apie visus ir viską. Tiems, kurie dar nežino kas jis toks – rekomenduoju atlikti vieną kitą Google ir YouTube paiešką. Šioje laidoje Karlas keliauja po pasaulį lankydamas 7 naujuosius pasaulio stebuklus (nemaišyti su 7 antikinio pasaulio stebuklais) ir visuomet suranda dėl ko galėtų būti nepatenkintas. Tai keistas mišinys komedijos ir kelionių dokumentikos, kuris verčia pačiam daugiau pagalvoti kodėl burbekliui Karlui vertėtų būti labiau sužavėtam, o kartais netgi pritarti keistiems jo pastebėjimams. Kitoks kelioninis telikas.karl

Jei netyčiom įvyko toks keistas sutapimas, kad jūsų ir mano televizijos skoniai sutapo, štai keletas neblogų telikų, apie kuriuos aš dar nepajutau noro rašyti pastraipos teksto: QI, Russel Howard‘s Good News, The Pacific, The Boondocks, Firefly, Deadwood, Code Monkeys, Alan Partridge (visos inkarnacijos). Nota bene: skonių sutapimo atveju taip pat prašyčiau ką nors užrekomenduoti komentaruose.

Luigi Loquarto

December 23, 2010 § Leave a comment

Netuščiažodžiaujant, noriu pasidžiaugti atrastu italu Luigi Loquarto.

Luigi Loquarto portfelis

‘Fuck you’ ir judančios raidės

December 2, 2010 § 2 Comments

Behold. Cee Vader.

Cee-Lo Green – mano šios vasaros atradimas. Jis vienas tų charizmatiškų atlikėjų, kurie neleidžia pamiršti, kad ryškios ir įdomios asmenybės kuria muzika ir šiais laikais, tad per daug užsinostalginti dėl nepatirtų dešimtmečių nėra verta. Iš kitos pusės, Cee-lo išlaiko mandagų balansą tarp kvailai popsiško ir beprasmiškai freakiško (abi alternatyvos aišku gali būti malonios). Sunku yra negerbti atlikėjo, kuris pasimaudo įvairiuose muzikos stiliuose, be galo daug kolaboruoja su kitais atlikėjais, bet išsaugo (bent jau keliems metams) savo stilių – tiek muzikoje, tiek video klipuose. Pavyzdžiui, keletas didžiausių Cee-lo hitų stipriai išnaudoja motion graphics.  Geriausias pavyzdys, aišku, būtų Crazy, bet keletas kitų mažiau žinomų klipukų taip pat maloniai stebina. Truputį eksperimentavimo su šriftu klipe Going On, įdomus konceptas vasaros pradžioje maloniai užtiktame Fuck You ir vakar smagiai pažiūrėtas It‘s Ok. Šie trys video drauge man priminė mano seną fascinaciją kinetine tipografija.

Apie kinetinę tipografiją sunku daug šnekėti – į ją reikia žiūrėti. Kinetine tipografija animuoti kelių minučių monologai yra gana naujas dalykas. Iš vienos pusės, dėl to, kad juos sukurti prieš 12 metų paprastam jūzeriui-mėgėjui būtų milžiniškas galvos skausmas; iš kitos pusės, dėl to, kad savo auditoriją tokia kūryba suranda tik šiame, internetinių video portalų, amžiuje. Pračekinkit nuostabų vimeo kanalą šia tema, o kol kas aš palieku jus su savo vėlyvo vakaro bandymu sukurti „ką nors panašaus“ lietuviškai (esmingoji dalis – nuo 32 sekundės).

P.S. Begamindamas išmokau du dalykus: 1. bendra dizaino idėja yra labai labai svarbu 2. kinetinė tipografija pagal repą gali būti šiek tiek per greita :]