Geras ir neblogas telikas 2010

Lietuviškuose internetuose yra priimtina neigiamai kalbėti apie televiziją. Pigu, neskoninga, kvaila. Beprasmis trečiarūšių žvaigždūnų šou. Išvis – turėti televizorių namie, tai bemaž rodyti savo provincialumo lygį. Anot eilinio bloginančio internauto – vienintelis dalykas vertas truputėlio pagarbos yra žinių laidos, bet ir tos, aišku, negali prilygti nepaprastai objektyviai ir išmintingai lietuviškai blogosferai.

Apie šitokio fenomeno priežasties nenoriu per daug leistis į kalbas. Tik noriu paminėti, kad beatodairiškas visos medijos formos dergimas yra labai trumparegiškas. Net jei esi nepatenkintas lietuviška produkcija – yra daugybė užsieninių darbų (kuriuos kartais lietuviški kanalai nusiperka, kartais ne) kurie iš tiesų yra verti dėmesio. Tl;dr – televizija nėra šūdas.

Kaip argumentą noriu pristatyti gerus ir neblogus telikus, kuriuos aš žiūrėjau 2010 metais (taip, taip. banalus metų sąrašas. einu šikt.)

1. The Wire. Mano 2010 metai prasidėjo visiškai nesveika obsesija šiuo HBO epu. Vienintelė problema su kuria susiduriau – įtikinti kitus televizorių išpažįstančius žmones pažiūrėti The Wire nėra lengva. Apibūdinti jį rašytiniu žodžiu, aš manau, yra beveik neįmanoma. Serialo istorijos išmatavimas prilygsta Dostojevskio romanams, subtilumas perteiktinas tik vaizdinėmis priemonėmis, o aktorinis meistriškumas ir dialogai nepasiduoda įspūdžių lygio aprašymams ar citatoms. Jį tiesiog reikia žiūrėti. Už bet kokio žanro rėmų išlendantis telikas.
2. Lost. Anglosaksai apie tokius dalykus kaip Lost žiūrėjimas sako „love-hate relationship“. Gali stačiai mylėti lostus už ypatingą mistinę ir paslaptingą jo atmosferą, gali nekęsti lostų už ypatingai nepaaiškintas mistiškas ir paslaptingas siužetines linijas. Gali nekęsti savęs už tai, kad tau patinka lostai arba gali mėgautis savo neapykanta jiems. 2010-ųjų Lost finalinė serija galutinai padalino žiūrovus į dvi stovyklas, o aš, jau daugiau nei po pusmečio, vis dar negaliu apsispręsti, kuriai pusei priklausau. Vis tiek turbūt reikia jausti pagarbą prodiuseriams, kad nepaisant be galo sudėtingos serialo istorijos, sugebėjo išlaikyti tikrai nemažai auditorijos ištisus šešis sezonus.  Belenkaip siužetiškai painus telikas.
3. Penn and Teller: Bullshit! Penn & Teller yra nuostabus amerikiečių iliuzionistų duetas, kurie laisvu nuo profesijos laiku veda laidą apie pseudošūdmokslininkius, kvailus prietarus, šiuolaikinius mitus ir šiaip žmogišką kvailumą. Visa tai daroma ypatingai neprastaburnišką kalba – visokie iš žmonių patiklumo besipelnantys sukčiai nuolatos vadinami „moverfakeriais“ ir „as-holais“, bet žinant, kad tokio pobūdžio žurnalistika yra mažuma jūroje aiškiareginių nesąmonių a.k.a. „Ekstrasensų mūšis“ (ir tai tiesa daugumoje šalių), galima jiems truputį atleisti. Nuotaikingai vulgarus telikas.
4. It‘s Always Sunny in Philadelphia. Nestandartinis amerikietiškas sitkomas. Nors set-up‘as gal ir primena amerikietiškus canned laughter šūdukus – veikėjai dirba nuosavame bare ir neretai užsiima šūdmaliavimu – siužetas britišku stiliumi gali pasisukti netikėčiausia kryptimi nuo netikėtos homoseksualios santuokos iki veikėjų plano suvaidinti savo mirtį. Maža to – Always Sunny neturi jokių tabu – patys egoistiškiausi ir niekintini veikėjai visoje televizijoje šaiposi visaip ir iš visko. Nulinio politkorektiškumo telikas. Beje – vaidina Danny DeVito.
5. Dar pažiūrėsim. Apie šią laidą esu rašęs jau anksčiau. Bėgant 2010-iesiems vis labiau įpratau prie jų stiliaus ir galiausiai juos pamilau. Užsieniniuose sketch show taip gausiai vartojamas punčlainas (neįsivaizduoju lietuviško atitikmens) šioje laidoje beveik nerastas – juokas kyla iš mažyčių, subtilių detalių. Dar pažiūrėsim niekad nenusirita iki visiško absurdo, bet niekad ir nesusiprastina iki anekdoto lygio farso. Geras lietuviškas telikas.
6. Sherlock. BBC apgyvendino įdomiausia visų laikų detektyvą mūsų dienų Londone ir tai padarė iš tiesų meistriškai. Ieškoti kabliukų ir klaidų dedukciniuose Šerloko sugebėjimuose turbūt nerekomenduotina, daug maloniau yra tiesiog stebėti besivystančią istoriją ir nepriekabiai žiūrėti į visą tą detektyvinę akrobatiką kaip malonų desertą. Tai turbūt ir yra stipriausia serialo pusė – visa istorija nėra pastatyta ant kažkokios gudrybės, kuri galiausiai yra pompastiškai atskleidžiama. Kiekvienoje iš trijų serijų šitos detektyvinių romaniūkščių esme tampančios detalės žarstomos į kairę ir dešinę ir žiūrovas gali susikaupti ties pačiais veikėjais ir siužetu. Ne per rimtas detektyvinis telikas.
7. An Idiot Abroad. Karlas Pilkingtonas yra nelabai apsišvietęs ir nuolatos dėl visko besiskundžiantis anglas su keisčiausia ir netikėčiausia nuomone apie visus ir viską. Tiems, kurie dar nežino kas jis toks – rekomenduoju atlikti vieną kitą Google ir YouTube paiešką. Šioje laidoje Karlas keliauja po pasaulį lankydamas 7 naujuosius pasaulio stebuklus (nemaišyti su 7 antikinio pasaulio stebuklais) ir visuomet suranda dėl ko galėtų būti nepatenkintas. Tai keistas mišinys komedijos ir kelionių dokumentikos, kuris verčia pačiam daugiau pagalvoti kodėl burbekliui Karlui vertėtų būti labiau sužavėtam, o kartais netgi pritarti keistiems jo pastebėjimams. Kitoks kelioninis telikas.

Jei netyčiom įvyko toks keistas sutapimas, kad jūsų ir mano televizijos skoniai sutapo, štai keletas neblogų telikų, apie kuriuos aš dar nepajutau noro rašyti pastraipos teksto: QI, Russel Howard‘s Good News, The Pacific, The Boondocks, Firefly, Deadwood, Code Monkeys, Alan Partridge (visos inkarnacijos). Nota bene: skonių sutapimo atveju taip pat prašyčiau ką nors užrekomenduoti komentaruose.

Du lietuviški dalykai

Būti kilusiam iš nedidelės, naujienų antraštėse nemirgančios šalies turi vieną įdomią ypatybę. Kartais tas pats savo sau įsikalbėtas provincialumas nugali ir imame stebėtis tuo, kad kažkas mažą šalį laiko bendros pasaulinės kultūros dalimi. Aš kalbu apie tą lietuvišką (bet tikriausiai egzistuojančią ir kur nors Gajanoje) reakciją, kuomet per užsienietišką, su Lietuva nieko bendrą neturinčią, žiniasklaidą (TV laidas, filmus, knygas, laikraščius…) pastebime kokią nors sąsają su Tėvyne. Žinoma, nuo 1990-ųjų tai po truputį nusidėvi. Nebesame kažkokia tai užmiršta Sovietų Sąjungos provincija, bet šį bei tą savarankiškai nuveikianti valstybė, apie kurią išsilavinusiam žmogui derėtų kažką žinoti. Bet turbūt dar daug vandens turi nutekėti kol nustebusiai nebeaikčiosime pirmą kartą sužinoję, kad Hanibalas Lekteris yra iš Lietuvos, Fibi iš Draugų palaiko Lietuvos krepšinio rinktinę (arba Grateful Dead… bet greičiausiai Lietuvos krepšinio rinktinę), prostitutės seriale The Wire kalba lietuviškai (klipas, deja, jūtūbės vandenyne neegzistuoja), o žymūs amerikiečių autoriai norėdami gali prikurti nebūtų Lietuvos nusikaltėlių ir politikų.

Per pastarasias dvi dienas pats porą kartų patyriau tokias „O. Lietuva!” akimirkas ir pamaniau, kad būtų įdomu jomis pasidalinti.

Pirmoji – skaitant komiksus. Niekad nebuvau didelis komiksų skaitytojas, o fiziniu pavidalu, be lietuviškų „Donald Duck“ ir „Mickey Mouse“, buvau čiupinėjęs vieną vienintelį Betmeno numerį. Bet turiu pasakyti, kad visados laikiau tai spraga savo išsilavinime, kuria reikia po truputį kamšyti. Panašiai kaip, tarkim, bandau bent minimaliai apsišviesti anime žanre protarpiais pažiūrėdamas porą serijų to ar ano. Anime/manga yra kažkuo panaši į vakarietiškų komiksų sub-kultūrą. Abi formas mainstreamas yra linkęs nurašyti kaip labai nišines dėl populiariausio jų turinio (Dragon Ball Z/Naruto ar Superman/X-men), bet nuolat pamirštama, kad yra sukurta daug neblogų darbų, kurie negauna pelnyto dėmesio būtent del savo formos. Anyway, daug netempiant, Vilniaus paminėjimas.

Warren Ellis (vienas žymesnių ir įdomesnių šiuolaikinių komiksų autorių) ir jo komiksų serija Transmetropolitan. Distopinis ateities miestas, knibždantis keisčiausių rasių, religijų, ateivių, kiber-pankinių aparatų ir mutantų. Nenuorama žurnalistas Voras Jeruzalė (originalas – Spider Jerusalem) bando surinkti faktus apie tarprūšinių (pusiau žmonių-pusiau ateivių) maištą ir ambicijas savo rajoną prijungti prie kito teritorinio vieneto vadinamo… Vilnius. Žodžiai Vilnius arba Old Vilnius paminimi 2-3-iame komikso numeriuose kokius penkis kartus ir nors tai tėra tiesiog pasiskolintas pavadinimas, kurių Transmetropolitan yra apstu (Bulgakov aikštė, Birmingham judėjimas), mane, pirmą kartą skaitantį Warren Ellis darbus, labai pradžiugino, kad lietuviškumas bent jau tokia forma bus išsaugotas purviname ateities metropolyje.

Antroji akimirka visai nenetikėta (jei tai esa žodis). Coppers – naujas britiško kanalo Channel 4 projektas. Fly-on-the-wall stiliaus dokumentika apie kasdienius policininkų vargus.( Jei galvojate, kad tai kažkas panašaus kaip lietuviškai Farai ar tokio žanro užsieniniai pradininkai – klystate. Tai turbūt pati žmogiškiausia laida apie policijos darbą. Čia nėra „įtampos melelodijomis“ nuspalvintų gaudynių ar oficialiais policininkų balsais beriamų („3:30 nakties, gavome iškvietimą į Kaune esantį Šilainių rajoną dėl įsilaužimo į butą. Skubame“). Vienoje iš serijų pasakojama, ką mąsto policininkai  šeštadienio vakarą miesto centre (Wakefield) ganydami girtą žmonių minią. Ir kur buvęs, kur nebuvęs išpurtusiu girtu veidu lietuvis beria britų policininkams saują keiksmažodžių rusų kalbą, o jų pasiųstas eiti savais keliais ir nemaišyti iškilmingai sako „Aš lietuvis blet.“ Turbūt nereikia daryti skubotų išvadų ir verkšlenti – „va kokie lietuviai degradai ir girtuokliai“. Patys britai ten atrodo ne ką geriau, o kadangi lietuvių Jungtinėje Karalystėje atsirado labai nemažai, tikriausiai nereikia stebėtis, kad kažkas iš jų pakliūna ir ant televizoriaus. Galiausiai patys užsieniečiai kartais patenka į mūsų laikraščių puslapius, kai tarp girtų škotų futbolo sirgalių atsiranda keletas visiškų idiotų. Mane nustebino ne pats faktas, o daugiau tai, ką gerb. girtas lietuvis nutaria deklaruoti policininkams. „Aš lietuvis blet“. Apie lietuvių užsienyje mentalitetą būtų galima rašyti ištisą knygą, o šita frazė galėtų būti puiki tokios knygos iliustracija. O taip pat ir iliustracija posto temai.

P.S. Susidomėjusiems:  Transmetropolitan galima nusipirkti Amazonėje arba virtualiu pavidalu rasti TPB trekeryje. Coppers JK rezidentai gali pažiūrėti šiuo adresu, o visi kiti gali ieškoti britiškos televizijos trekeriuose (pvz., thebox.bz).

Kolegų pokštas

Kalbant apie simboliką, kuri be kita ko buvo raiškiai išdiskutuota aptariant šios dokumentikos rašymo ir rodymo pradėjimą, nutarėme jos vengti. Bet simbolika kaip balandis – eina iš paskos ir šika. Vakar Lrytas TV tiesiogiai transliuotoje laidoje “Lietuva tiesiogiai” paukštukų apšiktas liko laidos vedėjas E. Jakilaitis.  Šaunieji komentatoriai rašė, kad čia vis dėlto buvo taikyta į laidoje kalbintą A. Valinską, bet neabejoju, kad tai buvo kolegų pokštas. Simbolika tai paprasta: šitame bloge ketiname šikti savo balvonišką nuomonę apie žurnalistiką, politiką, neuro-psichologiją, paveiksliukus, BBC ir kt. marginalijas.

video