Egiptas, tutanchamonas ir LDK

“Muziejuje dirbti ne prestižas. Senienų gyvenimas ir mirtis – pačių senienų reikalas. Menas – tai…” Čia būtų galima pradėti rašyti liaudies meno apibrėžimų žinyną. Tai visai dažnos frazės, kurias galima išgirsti autobuse, troleibuse, perkant ledus arba laukiant eilėje į viešą tualetą, ypač kokiame nors festivalyje. Arba maximoj stovint prie žurnalų stendo. O dažniausiai šungrybių privisusiuose kabakuose ir kitokiose moderniose agorose. Žodžiu, jautri tema. O jautri tema gaunasi ne šiaip sau. Kaip ir politika, ekonomika, globalinis atšilimas, meno tema dabar yra prieinama visiems ir iš visų galų. Todėl ir aptariama dažniausiai tam skirtoje vietoje – supuvusioje modernioje agoroje. Ir visi yra ekspertai. Gal ir nieko blogo – visi nutaria, bet nesutaria, kas yra menas ir ką reikia kabinti ant baltos sienos, o ką padėti ant grindų arba išmesti. Svarbiausia, kad apie tai apskritai šnekama ir šnekama daug.

Pastaruoju metu vykstant įvairiems procesams meno prigimtis, paskirtis ir kiti klausimai tapo tokie svarbūs, kad beveik verti aptarimo euro ir ne tik parlamente. Noriu pasakyti štai ką: ekspertų komanda taip įsijautė į karštas diskusijas apie meną, kad pamiršo elementarius dalykus.

Katik itin aštrūs Egipto įvykiai išpurtė (ir vis dar purto) biednų politikų, politologų, žurnalistų, taikdarių, blogerių ir kitų isteriškų paranojikų nervų sandėlius. Kam tai dar galėtų būti įdomu, jei ne šitiems išvardintiesiems? Kadangi gyvename ekspertų amžiuje, greitai gaučiau į galvą, nes tai įdomu išskirtinai visiems. Turbūt net bedarbis našlys iš kokio nors čiučmekų kaimo rastų priežastį jaudintis dėl Egipto. Ir ačiū dievui. Bėda šį kartą kitokia – ne kam įdomu, o kas.

Tai va. Pagrindinė šito posto tema turėjo būti ir vis dar yra muziejai, menas ir tas baisus žodis – paveldas. Egiptą minėjau ne šiaip sau. Mažai kam parūpo Egipto muziejus Kaire ir meno ar istorinės vertybės, saugomos jame. O vertybės ne šiaip sau… Tutanchamono kaukė, faraonų mumijos ir kitos gėrybės, dėl kurių taip plėšėsi didžioji dalis Vakarų… Visa Egipto ir iki jo istorija surinkta ten. Ekspertų komisija, diskutuodama, kam prezidentas turėtų perleisti valdžią ir kada pastatysime gugenhaimą, visa tai pamiršo. Kam įdomi faraono auksinė kaukė ir papuvę faraonai? Turbūt niekam, nes dvi mumijos jau sunaikintos.

Turbūt labiausiai norėjau lengvai pasiskųsti tokiu praradimu [tuoj man pasakys draugai ir kolegos, kad anoks čia praradimas ir myžčioju neaišku ko] ir nedėmesingumu ir pusiau retoriškai paklausti. Kilus grėsmei, kas būtų verta išsaugoti Lietuvoje? Viskas čia svarbu – ir muziejus, ir jo eksponatai, ir viso to paskirtis, apie kurią šį kartą nesiplėsiu, nes ir taip turėtų būti viskas aišku. Nors Lietuvoje žmonės nėra linkę laisvalaikį aukoti muziejams, tačiau tokių įstaigų turime net taip jau ir mažai. Muziejai.lt 2009 metų statistikoje nurodytas skaičius 105. Ir čia ne pabaiga… Ekspertų diskusijų ir čia trisdešimt penki tūkstančiai skirtingų apie tą patį. Bet galima pastebėti, jog net tie, kurie mėgsta užsukti į įstaigą, turinčią bent simbolinį muziejaus statusą, dažniausiai mėgsta „nesąmonių muziejų“, o ne Nacionalinio muziejaus LDK ekspoziciją. Tada man visada kyla klausimas, kuo visiems, be pinigų problemų, kliūna šaunusis Antinio Puskalnis Neries krantinėje arba ietis, persmeigusi baltąjį tiltą. Taigi, ką reikėtų išsaugoti, o ką palikti likimo valiai?

Kolegų pokštas

Kalbant apie simboliką, kuri be kita ko buvo raiškiai išdiskutuota aptariant šios dokumentikos rašymo ir rodymo pradėjimą, nutarėme jos vengti. Bet simbolika kaip balandis – eina iš paskos ir šika. Vakar Lrytas TV tiesiogiai transliuotoje laidoje “Lietuva tiesiogiai” paukštukų apšiktas liko laidos vedėjas E. Jakilaitis.  Šaunieji komentatoriai rašė, kad čia vis dėlto buvo taikyta į laidoje kalbintą A. Valinską, bet neabejoju, kad tai buvo kolegų pokštas. Simbolika tai paprasta: šitame bloge ketiname šikti savo balvonišką nuomonę apie žurnalistiką, politiką, neuro-psichologiją, paveiksliukus, BBC ir kt. marginalijas.

video