‘Fuck you’ ir judančios raidės

Cee-Lo Green – mano šios vasaros atradimas. Jis vienas tų charizmatiškų atlikėjų, kurie neleidžia pamiršti, kad ryškios ir įdomios asmenybės kuria muzika ir šiais laikais, tad per daug užsinostalginti dėl nepatirtų dešimtmečių nėra verta. Iš kitos pusės, Cee-lo išlaiko mandagų balansą tarp kvailai popsiško ir beprasmiškai freakiško (abi alternatyvos aišku gali būti malonios). Sunku yra negerbti atlikėjo, kuris pasimaudo įvairiuose muzikos stiliuose, be galo daug kolaboruoja su kitais atlikėjais, bet išsaugo (bent jau keliems metams) savo stilių – tiek muzikoje, tiek video klipuose. Pavyzdžiui, keletas didžiausių Cee-lo hitų stipriai išnaudoja motion graphics.  Geriausias pavyzdys, aišku, būtų Crazy, bet keletas kitų mažiau žinomų klipukų taip pat maloniai stebina. Truputį eksperimentavimo su šriftu klipe Going On, įdomus konceptas vasaros pradžioje maloniai užtiktame Fuck You ir vakar smagiai pažiūrėtas It‘s Ok. Šie trys video drauge man priminė mano seną fascinaciją kinetine tipografija.

Apie kinetinę tipografiją sunku daug šnekėti – į ją reikia žiūrėti. Kinetine tipografija animuoti kelių minučių monologai yra gana naujas dalykas. Iš vienos pusės, dėl to, kad juos sukurti prieš 12 metų paprastam jūzeriui-mėgėjui būtų milžiniškas galvos skausmas; iš kitos pusės, dėl to, kad savo auditoriją tokia kūryba suranda tik šiame, internetinių video portalų, amžiuje. Pračekinkit nuostabų vimeo kanalą šia tema, o kol kas aš palieku jus su savo vėlyvo vakaro bandymu sukurti „ką nors panašaus“ lietuviškai (esmingoji dalis – nuo 32 sekundės).

P.S. Begamindamas išmokau du dalykus: 1. bendra dizaino idėja yra labai labai svarbu 2. kinetinė tipografija pagal repą gali būti šiek tiek per greita :]

Muzikos indukuotas juokas (cosmopolitan youtube edicija)

Keista, tačiau visuomet turėjau kažkokius ypatingus jausmus komedijai ir pokštams, perteiktiems muzikoje. Turiu sugebėjimą užstrigti ant tokių pokštajančių muzikos kurinių dienoms ar net savaitėms, beperstojo sukant savo WMP playliste ar be paliovos spaudžiant “replay” jūtūbe. Nemokant groti alei niekuo ir turint lygiai nulį muzikinės klausos tokios dainos atrodį kaip antras juoko lygis – šmaikštumo ir muzikalumo sintezė, įtraukianti dėl savo turinio ir nepaleidžianti dėl savo melodijos. Tačiau atmetus visą mano seilėjimąsi, tokio tipo muzikos bitlų girdėti dar neteko.

Vienu metu dideliais mano favoritais buvę New Yorkiškai keisti They Might Be Giants yra tikras fenomenas ir skiriu savo rekomendacijas visiems, kas jų dar negirdėjo, tačiau kvatotis jie neverčia. Jų rimtai nerimta ironija ir dainų temos leidžia nebent kartais šyptelti. Iš kitos pusės yra tokie, kurie angliškai tariant ‘goes for the juggular’. Weird Al Yankovic ar Lonely Island komanda nusipelno didelių juoko pliūpsnių, kurių dažniausiai ir sulaukia, bet parodijos formatas yra viena prasme labai ribotas – jis juokingas dažniausiai tiek, kiek mes žinome orginalią dainą/žanrą/atlikėją. Kad ir kokie genialūs būtų, šie dalykai galiausiai pasensta.

Dar būtų galima paminėti pokštaujantiems muzikantams priešingus muzikuojančius pokštautojus. Muzikinių gabumų nestokantys Flight of the Conchords yra be galo įdomu, tačiau mano asmeninių juoko receptorių jie kažkaip nesuvilgė. Skonio reikalas turbūt… Man daug labiau patiko paprastai negrojančių It’s Always Sunny in Philadelphia bandymai surasti savo humoro muzikinį elementą.

Kalbėti apie tokius dalykus būtų galima dar ilgai. Nepaminėti nei Tenacious D, nei Lemon Demon, nei dar koks tuzinas tikrai dėmesio vertų dalykų. BET. Šiuo metu visas mano fanboyizmas priklauso veikėjui Parry Gripp. Sako ‘genialumas slypi paprastume’ ir aš negaliu nesutikti. Nuotaikingos, bet visiškai nepretenzingos dainelės apie sudaužytus iPhone’us ir žiovaujančias kates.  Turbūt muzikine prasme, tai nėra labai vertinga, bet kai pagalvoji, kad Crazy Frog galėjo užlipti į čartų viršūnes, tai nesuprantu kuo Parry Gripp prastesnis. Na ir galiausiai – tokios dainelės + video su mielais gyvūnėliais = viso Interneto esmė. :]