Piratavimas, intelektinė nuosavybė ir kiti didelių išmatavimų nesusipratimai

February 21, 2012 § 6 Comments

Seniai bandžiau užrašyti kažką šia tema, tačiau niekaip negalėjau išvengti pseudo-manifestinės rašliavos įspūdžio. Dabar, visų SOPA/ACTA ir panašių kopiraito peripetijų sūkuryje, yra pats tas laikas; kaip jau išėjo – taip ir tebunie. Tikiuosi šis diskleimeris kažkiek pagelbės situaciją. Priimkite tai kaip asmeninę, šiekt tiek kažkuo paremtą,  šiek tiek siūlančią, bet neypač agituojančią nuomonę.

Iš pradžių supraskite kokios kartos atstovas esu – aš užaugau siųsdamasis failus. Nuolatinį ryšį namie turėjau nuo ankstyvos paauglystės, dar tais laikais kai internetas namuose buvo retas reiškinys. Nors pavėlavau į pirmąjį Napsterio traukinį, labai greitai susidraugavau su KaZaa (jei kas pamena dar tokia). Nuo tada išbandžiau beveik viską kas buvo populiaru filesharinge – eDonkey ir jo pusbrolį eMule, LimeWire, Morpheus, newsgroupsus, Direct Connect ir jo daug gražesnę pusseserę DC++, Soulseek, viešus ir ne visai viešus filmų FTP serverius, WinMX, BitTorrent ir visokius jo trekerius nuo TPB iki FTN (pastarasis taip smarkiai bando būti slaptas, kad banina vartotojus viešai iššifruojančius jo trijų raidžių santrumpą). O kur dar visi webservisai – Rapidshare, Megaupload (dabar jau gerokai apnykę) – ir po tinklo tyrus išmėtyti jųjų linkai arba išvykos į filesharerių IRC tinklus pas nelabai user-friendly, bet tikrai retus failus dalinančius botus. Ir turiu pripažinti, kad tai dar ne blogiausia. Blogiausia tai, kad per visus tuos metus,  terabaitų terabaitus svetimų nuliukų ir vienetukų, manęs nė kiek nekamavo kaltės jausmas, jog esu kažką apvogęs, nuskriaudęs ar apgavęs. Iš tikrųjų manau, kad buitinis, smalsumo vedamas piratavimas yra technologinio progreso dalis ir visiškai niekam  nekenkia.

Piratiškas logo

Tas, kuris filesharerius pavadino piratais, neapgalvojo visko iki galo. Istoriškai jie tikriausiai buvo žudikai, plėšikai ir padugnės, bet pop-kultūroje jie gana žavūs. :

Nuo pat aktyvios failų dalybos Internete pradžios galvojau, kad toks mąstymas tiesiog privalo būti įprastas. Kaip gi kitaip visi šimtai tūkstančių (lietuviškais mąstais kalbant) internautų kasdien pūsdamiesi bendriniu žodžiu tapusius torentus pateisintų savo poelgį prieš visuomenę, artimuosius, draugus ir save patį? Ir kai tokios tematikos diskusija pasirodo kur nors viešumoje, galiausiai supranti kokį mąstymo skirtumai išties egzistuoja. Čia Lietuva, čia lietūs lyja ir nėra čia jokio Holivudo, kuris savo nuomonę pirštų teisininkais ar lobistais, nors nesame ir koks nors „–istanas“, kur buitinis piratavimas  yra naudojamas kaip priedanga įkišti savo politinius konkurentus į kalėjimą. Tačiau atsiranda vis koks nors vietinis dainorėlis paburbantis, kad vat visą muziką pavogė Linkomanija ir dabar teks jam elgetauti;  arba  koks Forum Cinemas pazirzia, kad per tuos niekšus piratus nebegalima užtempinėti premjerų dviem-trim mėnesiais; o taip pat ir kokie nors IT ekspertai iš LATGA-A suvelia kokį nors žargono kaltūną kaip tuoj bus nukauta ta bjauri piratavimo hidra. Tebūnie tai šioks toks atkirtis visiems tiems ir panašiai mąstantiems.

Legalu, bet nelegalu

Žinoma, dažniausiai tėškiamas prieš buitinį piratavimą argumentas yra teisinis „tai nelegalu”.  Jokio mąstymo, jokios po šiuo draudimu slypinčios logikos paaiškinimo, tiesiog taip negerai, nes taip parašyta. Vadovavimasis tokia trumpa minčių seka sukelia problemų bandant realiai šį draudimą įgyvendinti. Tada paaiškėja, kad tai kas de jure yra nelegalu, dėl didelių keblumų kontroliuojant tokią veiklą tampa de facto legalu. Jei trumpai tariant, tai net ir visiškai žalią kompiuterijoje piratą labai sunku kuo nors apkaltinti, nes neegzistuoja patikimos procedūros kaip tai teisiškai tvarkingai padaryti (neseniai teismas Europoje nutarė, kad IP dar nereiškia konkretaus vartotojo, taigi belieka konfiskuoti kietąjį diską ir ieškoti nupiratautų failų ten; kokiu pagrindu konfiskuoti tą HDD, jei IP nelygu vartotojui?). Idėjus truputį pastangų ir tą patį IP nesunku paslėpti po VPN’ais ar pačiais paprasčiausiais seedbox’ais, visą srautą užmaskuoti po SSL kodavimu, o kietojo disko turinį laikyti niekaip neprieinamą be slaptažodžio (nors čia jau labai aukštas paranojos laipsnis).Taigi, jei vartotojas norės – jis ras būdą pūstis ir pūsis nepagaunamas, o tokius kaip nors nubausti bus reikalingi kiniškos Interneto cenzūros mastai – krūvos pinigų, žmogiškųjų išteklių ir prievartavimai ne tik pamatinių tinklo neutralumo principų, bet ir kelių žmogaus teisių punktų. Pirmieji žingsniai įteisinti tokią interneto cenzūrą (SOPA/ACTA) kol kas (visa laimė) stringa tarp jaunų protestuotojų plakatų. Net jei ir būtų prastumti visokie turbūt nekonstituciški įstatymai, piratavimas nedingtų – jis tik dar geriau prasituneliuotų, užsikoduotų ir decentralizuotųsi.

Aišku, tai, kad kokios nors įstatymiškai draudžiamos veiklos neįmanoma praktiškai sukontroliuoti dar nereiškia, kad ji turėtų automatiškai tapti legalia. Tikrai nesiūlau į piratavimą žiūrėti atlaidžiai vien dėl šios priežasties. Tačiau bet kam, kas agituoja už griežtą visokių kopiraitų gynimą tinkle, reiktų šiek tiek atsitraukti ir pažvelgti plačiau: šiuos įstatymus nuolatos pažeidinėja daugybė žmonių visose amžiaus grupėse, jaunesnė karta turbūt išvis nebesupranta gyvenimo be Interneto, o Interneto be filesharingo, tuo tarpu vyresnė karta dar atsimena sovietinį analoginį piratavimą keliaujančiomis per rankas uždraustomis knygomis iš kopijavimo aparatų ir perrašytomis muzikinėmis juostomis. Ar tikrai verta nuolatos kalti į galvą, kad visi ir kiekvienas yra įstatymų pažeidėjai? Ar toks kartojimas nepakeičia žmogaus požiūrio į įstatymą? O galbūt tai stiprina įspūdį, kad įstatymai yra atsilikę nuo savo laikmečio kliuviniai, kuriuos galima apeiti, jei taip patogiau? Klausimai visiškai retoriški.

Šitos teisinės dalies pabaigai perpasakosiu vieną istoriją apie senobinius amerikietiškus įstatymus. Nuo pat JAV užgimimo laikų, labai svarbią dalį jos teisinėje sistemoje užėmė asmens nuosavybės teisė. Pagal tų laikų nekilnojamo turto įstatymus asmens teisės į turimą žemės sklypą tęsėsi nuo pat giliausių Žemės gelmių po sklypu iki neriboto aukščio danguje virš jo. Niekas tuomet nesvarstė kaip tokia formuluotė galėtų kliudyti civilinei aviacijai, nes lėktuvo išradėjai dar nė nebuvo gimę. Tačiau brolių Wrightų išradimui ėmus stotis ant kojų, šis įstatymo ir laikmečio neatitikimas nuėjo iki teismų – vienas viščiukų fermos savininkas norėjo nubausti virš savo žemės skraidančius pilotus, nes šie neva gąsdina gyvūnus ir taip daro jam finansinę žalą. Teismas viščiukams nebuvo palankus ir technologinis progresas laimėjo prieš archaiškus įstatymus. Tikiuosi sutiksite, kad tai buvo vienintelė protinga tokios bylos baigtis. Įstatymai gali (ir turi) keistis priklausomai nuo laikmečio.

Kas, kaip ir ką nuskriaudžia

Kitas motyvas, kurio dažnai griebiamasi yra finansinė žala. Įvairūs tarptautiniai kino, muzikos ir programinės įrangos susivienijimai (taip pat ir Lietuvoje, tiesa, galbūt ne taip skambiai) mėgsta skelbti paverkšlenimus pranešimų spaudai pavidalu kiek milijonų ar milijardų juos nuskurdino begėdžiai piratai per aptariamą laikotarpį. Didžiausi tokių paskaičiavimų trūkumai yra neaiški metodologija ir slapti šaltiniai. Kitaip tariant, nėra būdo patikrinti ar visi tie skaičiai paremti kokia nors logika ar tiesiog yra traukiami iš užpakalio. Tai pasitikėjimo visai neprideda. Seniausia  tokių pseudo-statistikų mantra yra „žala = kaina*nelegalūs atsisiuntimai“, nors dabar ji vis dažniau yra nutylima – turbūt mažėja tų, kuriems reikia paaiškinti, kad atsisiuntimas nėra prarastas pardavimas. Jei SEL albumą piratai parsisiunčia 100 000 kartų, tai nereiškia, kad bittorentai pavogė populiariausio visų laikų albumo titulą iš Egidijaus Dragūno. Kiek piratų būtų nusipirkę albumą, jei jo nebūtų tinkle? Kiek jų planavo jį pirkti, bet parsisiuntę suvokė, kad tai – visiškas šlamštas? Kiek jų nemokamas albumas paskatino nueiti į SEL koncertą? Kokia dalis piratų SEL albumui neišleistus pinigus paskyrė kokiam nors kitam muzikantui? Tai – klausimai be aiškių atsakymų, tačiau nesuprasdamas pirato motyvų, jo psichologijos arčiau tiesos niekaip nepriartėsi. Objektyvesnį požiūrį apie tai, koks yra ilgalaikis piratavimo poveikis galima susidaryti atsikračius smegenis plaunančio nesąmoningo „Downloading is stealing“ ir pabandžius pagalvoti apie piratus ne kaip nusikaltėlius, o kaip muzikos/kino/technologijų entuziastus. Tarkime šis Independent straipsnis teigia, kad piratai muzikai išleidžia netgi daugiau nei nelegaliai nesipučiantys. Tai kaip taip gaunasi?

Iš kitos pusės, nereiktų tvirtinti, kad galimybė atsisiųsti muziką, filmus, televizijos laidas ir kompiuterinius žaidimus nemokamai neturiu jokios įtakos finansiniams reikalams, tačiau viskas yra sudėtingiau nei „daug piratų = mažai pirkėjų“. Anekdotinė mano patirtis – kiek esu pastebėjęs per savo viešnages įvairiose tinklo bendruomenėse, tai  piratai pinigais labiau remia tuos, kurie lieka už radijo grojaraščių, kinoteatrų repertuarų ir Maximos kompaktų lentynų borto. Laisvas dalinimasis failais internete atveria galimybes entuziastams pamėgti tuos, kurie priešingu atveju gal liktų neišgirsti ir taip pat iš pasyvių kultūros vartotojų augina aktyviai savo skonį apibrėžiančius veikėjus. Gerovė čia elementari – pliuralizmas. Tebūnie radijo stotys, kino teatrai ir Maximos kompaktų stendai, tačiau jei tai netinka, visuomet yra Internetas, knibždantis ne tik failais, bet ir atsiliepimais apie tai, kas verta dėmesio, o kas ne. Galbūt tai optimistiškas požiūris, bet jeigu šito nereklamuojamo, keistai undergroundinio (retas tai viešai pripažįsta) šaltinio egzistavimas verčia susįmastyti mainstreamą (prastas žodis, bet čia jis tinka) ne tik kaip brukti kultūrinį produktą, bet ir kaip paįvairinti savo repertuarą, manau, visuomenė tik išlošia. Panašių perversmų juk būta – muzikantai pyko, kad atsiradus garso įrašams nieks nebeis į koncertus; kino kompanijos pyko ant gimstančios televizijos, o vėliau ant VHS‘ų; televizija pyko ant tuos VHS‘us įrašančių grotuvų ir kažkaip koncertai, televizija ir kinas vis dar egzistuoja, o skirtingų filmų, TV programų ar muzikos atlikėjų skaičius nebetelpa į sveiko proto ribas. Aišku, tinklo informacijos laviną sunku lyginti su kokiu nors VHS pasnyguriavimu, bet raudoti bene nemokamame file-sharinge nebelieka vietos komercijai yra gerokai persūdyta.

Piratavimas tai vagystė? Vieni puls šaukti, kad toli gražu. Taip, pirataujant iš vienos kopijos gauname dvi, tas tiesa, bet dar svarbesnis skirtumas yra tai, kad kūrinys tai ne automobilis ar duonos kepalas. Jei pavalgę duonos jos nebepirksime, o pavogę mašiną kitos neieškosime, tai kultūros niekada nepasisotinsime. Įsimylėsime spektaklį ir žiūrėsime jį ne po vieną kartą; atrasime muzikantą ir nueisime į visos jo koncertus savo mieste; taip užsikabinsime už serialo, kad įsigisime visus jo sezonus boxsetuose. Kultūra nėra vienkartinis dalykas, o filesharingas yra tik žingsnis iš nežinojimo iki „Shut up and take my money“.

The Pirate Bay

Prieš keletą metų policijai užsipuluos TPB žmonės ėjo į gatves. Ar eitum su plakatu dėl Linkomanijos?

Kaip gyventi piratų pasaulyje

Sunku suprasti, kaip daugelyje metų savo srityje dirbantys guru nesuvokia, kodėl yra perkami albumai, filmai DVD formatu, kodėl žmonės eina į kino teatrus ir vietoje kompiuterinių, skaito popierines knygas. Pabūgę piktų vagių iš tinklo, jie supaprastina savo darbą iki neapčiuopiamos informacijos ir eina į kryžiaus žygį prieš file-sharingą.

Kino teatre svarbus nepriekaištingas vaizdas ir garsas, visiškas atsiribojimas nuo pašalinių trikdžių, socialinis „ėjimo į kiną“ malonumas. Koncerte yra svabus ryšis tarp atlikėjo ir publikos, kūną pagal muziką vibruojančios kolonėlės ir šalia su alumi stovintis nepažįstamasis linguojantis į tą patį ritmą. Knygos daiktikšumas išvis nieko neturi bendra su jos turiniu ir nenustebčiau, jei jos tebebus svarbios e-reader‘iams ir visokiems iPad‘ams išsikovojus vietą statistinio lietuvio namuose. O jei jums be galo patiko kokio atlikėjo paskutinis albumas atsisiųstas iš vietinio trekerio? Kas jei atrodo, kad tą, netyčiom Internete rastą, užburiantį TV serialą žiūrėsite iš naujo metai iš metų? Jei susiklostė, kad nuobodų vakarą per laptopą pažiūrėtas filmas be galo tvirtai įstrigo į jūsų atmintį ir dar daugybę kartų jį rekomenduosite pažiūrėti draugams, o paaugus atžaloms duosite jį kaip kokį tėviškos išminties perlą?  Jei taip nutiko ar nutiktų, pagalvokite ką rinktumėtės: ar interjero detale tampančią originalią CD/DVD/dar kokio nors formato dėžutę, su viršeliais ir nuotraukomis, ar markeriu įvardintą pilką Acme diską.

Būtent su tokiais daiktais, renginiais, pojūčiais, papildoma verte negali konkuruoti jokie nuliukai ir vienetukai ir tai suprantantys gali užsidirbti padedami savo nemokamos reklamos file-sharinge. Tai jau labai seniai suprato kompiuterinių žaidimų industrija, orientuodamasi į režimus internete, multi-playerį, į kurį piratai, išbandę ir pamėgę singleplayerį, niekaip nepatenka. Muzika ir kinas, gal dėl savo amžiaus ir nusistovėjusių veiklos modelių adaptuojasi lėčiau, tačiau ir čia yra pavyzdžių: visokie deluxe albumų tiražai, atlikėjai koncertinių pasiūlymų susilaukiantys po kelių klipų YouTube, įvaraus plauko kickstarter projektai, kai niekingi pirataujantys Internautai aukoja lėšas filmui dar prieš pradedant jį statyti. Net ir tas pats labiausiai iš visų lietuviškų produktų nupiratautas „Zero II“ sugebėjo uždirbti rekordines sumas kino teatruose ir, jei neklystu, tapo pirmuoju atsipirkusiu lietuvišku filmu.

Aišku, čia šie pavyzdžiai ekstremalūs, nebūtina apleisti visą Internetą piratams ir stengtis uždirbti iš to, kas nenupirataujama, galima bandyti nurungti piratus jų pačių žaidime. Legaliai veikiantys amerikietiški skaitmeninio turinio tiekėjai tikrai nesiskundžia – pasižiūrėkite į iTunes, Steamworks ar NetFlix pelnus. Legalias paslaugas – jei jos protingai apmokestintos – daug žmonių renkasi mieliau nei piratines. Tam yra priežasčių: legalus produktas bus daug patikimesnis, nei galimai virusuotas, prastos kokybės, atnaujinimų neturintis piratinis; legalus servisas neturės reklamų ir suteiks malonų jausmą, kad tavo pinigai prisideda prie geros kūrybos. Dar daugiau – Interneto pagalba kūrėjai gali išvis apeiti leidėjus ir platintojus – pardavinėti ir reklamuoti savo kūrinį pačiam dabar yra lengviau nei prieš 10 metų. Nežinau, kiek iš užsienio praktikos pavyzdžių veiktų mūsų nedidelę rinką turinčioje Lietuvėlėje, bet nežino ir niekas kitas. Arba aš daužtas plyta, arba nesu girdėjęs apie rimtesnius bandymas kažkuo panašiu užsiimti.

Bibliotekininkai ar piratai

Viena iš priežasčių piratauti, dažnai išlendanti diskusijose –  dalis parsipučiamo turinio tiesiog nėra prieinama iš jokio legalaus šaltinio. Ir kalba eina ne tik apie televizijos laidas, transliuotas už Atlanto, pasieksiančias lietuvišką eterį po dviejų metų arba niekada, Interneto pagalba galima rasti muzikinius albumus seniai iš parduotuvių lentynų pranykusius albumus, šeštojo dešimtmečio lenkų kino filmus subtitruotus suprantamesne kalba ir seną kaip žemė dokumentiką, kurią kažkada matėte per rusišką rusišką kanalą pusė penkių ryto ir po to niekaip negalėjote rasti.

Piratai ne tik siurbia ir pumpuoja. Piratai taip pat ir kaupia, rūšiuoja, verčia ir saugo. Turbūt dauguma turinio, surenkančio aukščiausius atsisiuntimų skaičius trekeriuose nėra tai, ką reikėtų saugoti – komercinė sėkmė tikriausiai dar ilgai leis juos patogiai gauti, jei netyčiom ateityje mums vėl pakiltų susidomėjimas, tačiau failų dailinimosi tinkluose netrūksta ir mažai žinomų, retų ir sunkiai gaunamų perliukų, kuriuos savo kietuosiuose diskuose saugo vos keletas vartotojų. Dalindamiesi tokiais failais internautai neretai sukuria atskiras bendruomenes, dedikuotas vienai ar kitai siaurai sričiai – nepriklausomiems 6-ojo dešimtmečio filmams, sunkiai randamų vadovėlių tekstams arba muzikos kūrinių natoms. Duomenys cirkuliuojantys Interneto kabelių venomis neprimena to, ką mes esame įpratę vadinti kultūros paveldu ar vertybe, tačiau ne tik tai yra saugotina ir tausotina. Kultūrinis paveldas leidžia mums pažvelgti į ankstesnių amžių žmonių gyvenimą ir pasaulėžiūrą, tačiau reikia suprasti, kad mus pačius ateityje apibūdins mūsų knygos, filmai ir televizija. Popierius sudūlėja, kino juostos susitrina, o bibliotekos pražūna. Milijonai kietųjų diskų besikeičiantys failais gali išsaugoti daug daugiau ir daug patikimiau nei bet kuris kitas metodas.

Kas kaltas dėl to, kad šitos Aleksandrijos bibliotekos atsiduria neaiškaus legalumo tinkluose? Archaiški ir atsilikę įstatymai.

Vikipedijos blekautas

Net jei jums nuo piratų aptemsta akys, negi tikrai lengva ranka atsisakytumėt Vikipedijos?

Moralės klausimas

Šiaip ar taip, diskusija apie piratavimą Internete visuomet prieina iki etikos. Nepaisant nuo to, ar tai  įmanoma apriboti, ar verta tai daryti finansiškai, ar tai jums patinka/nepatinka, neišvengiamas yra klausimas „ar sąžininga dalintis informacija nemokamai be kūrėjo sutikimo“. Iš istorinės pusės intelektinės nuosavybės teisės yra pakankamai naujas dalykas visuomenėje (XVIII-XIX amžius), nepalyginamai naujesnis nei materialios nuosavybės teisės. Atsirado intelektinę nuosavybę ginantys teisės aktai tam, kad kuriantys ir galva dirbantys veikėjai gautų atlygį, galėtų užsidirbti už savo mintis, kol jos dar netapo bendru turtu (angl. Public Domain). Galų gale, jei intelektualaus darbo palydovas bus badas, kurtų tik nedaugelis ir visa žmonija neabejotinai kultūriškai ir technologiškai nuskurstų, tai aišku. Tačiau akivaizdus ir kitas dalykas – visuomenė, kurioje informacija būtų nemokama, galėtų būti daug kultūriškai turtingesnė, labiau išsilavinusi ir laisvesnė.

Mano galva, teisės užduotis turėtų būti taikus visuomenės vystimasis, tobulėjimas, taigi šiuo atveju ji turėtų balansuoti atlygį tiems idėjusiems savo darbą į kūrinį su visų likusių laisve tuo kūriniu pasidžiaugti. Ar taip viskas šiuo metu ir veikia? Čia jau vieta jūsų pažiūroms. Man atrodo, kad turime puikią galimybę dalintis beveik viskuo greitai, lengvai ir labai nebrangiai (kaštai 1GB informacijos perdavimui turėtų būti truputį juokingi), tačiau kolektyviai kišame sau pagalius į ratus, besirūpindami tuščiais įstatymais, o ne bendra nauda. Būdų skatinti kūrybą yra daug, o Interneto pagalba jie yra lengviau įgyvendinami. Niekas nenori, kad kūryba mirtų, tad tesugyvena ji taikoje su filesharingu – tai tikrai įmanoma.

Beje, pabaigai – Šveicarijoje filesharingas nėra nusikaltimas. Jei jau lygiuojamės, galbūt lygiuokimės į juos?

Egiptas, tutanchamonas ir LDK

February 6, 2011 § 2 Comments

“Muziejuje dirbti ne prestižas. Senienų gyvenimas ir mirtis – pačių senienų reikalas. Menas – tai…” Čia būtų galima pradėti rašyti liaudies meno apibrėžimų žinyną. Tai visai dažnos frazės, kurias galima išgirsti autobuse, troleibuse, perkant ledus arba laukiant eilėje į viešą tualetą, ypač kokiame nors festivalyje. Arba maximoj stovint prie žurnalų stendo. O dažniausiai šungrybių privisusiuose kabakuose ir kitokiose moderniose agorose. Žodžiu, jautri tema. O jautri tema gaunasi ne šiaip sau. Kaip ir politika, ekonomika, globalinis atšilimas, meno tema dabar yra prieinama visiems ir iš visų galų. Todėl ir aptariama dažniausiai tam skirtoje vietoje – supuvusioje modernioje agoroje. Ir visi yra ekspertai. Gal ir nieko blogo – visi nutaria, bet nesutaria, kas yra menas ir ką reikia kabinti ant baltos sienos, o ką padėti ant grindų arba išmesti. Svarbiausia, kad apie tai apskritai šnekama ir šnekama daug.

Pastaruoju metu vykstant įvairiems procesams meno prigimtis, paskirtis ir kiti klausimai tapo tokie svarbūs, kad beveik verti aptarimo euro ir ne tik parlamente. Noriu pasakyti štai ką: ekspertų komanda taip įsijautė į karštas diskusijas apie meną, kad pamiršo elementarius dalykus.

Katik itin aštrūs Egipto įvykiai išpurtė (ir vis dar purto) biednų politikų, politologų, žurnalistų, taikdarių, blogerių ir kitų isteriškų paranojikų nervų sandėlius. Kam tai dar galėtų būti įdomu, jei ne šitiems išvardintiesiems? Kadangi gyvename ekspertų amžiuje, greitai gaučiau į galvą, nes tai įdomu išskirtinai visiems. Turbūt net bedarbis našlys iš kokio nors čiučmekų kaimo rastų priežastį jaudintis dėl Egipto. Ir ačiū dievui. Bėda šį kartą kitokia – ne kam įdomu, o kas.

Tai va. Pagrindinė šito posto tema turėjo būti ir vis dar yra muziejai, menas ir tas baisus žodis – paveldas. Egiptą minėjau ne šiaip sau. Mažai kam parūpo Egipto muziejus Kaire ir meno ar istorinės vertybės, saugomos jame. O vertybės ne šiaip sau… Tutanchamono kaukė, faraonų mumijos ir kitos gėrybės, dėl kurių taip plėšėsi didžioji dalis Vakarų… Visa Egipto ir iki jo istorija surinkta ten. Ekspertų komisija, diskutuodama, kam prezidentas turėtų perleisti valdžią ir kada pastatysime gugenhaimą, visa tai pamiršo. Kam įdomi faraono auksinė kaukė ir papuvę faraonai? Turbūt niekam, nes dvi mumijos jau sunaikintos.

Turbūt labiausiai norėjau lengvai pasiskųsti tokiu praradimu [tuoj man pasakys draugai ir kolegos, kad anoks čia praradimas ir myžčioju neaišku ko] ir nedėmesingumu ir pusiau retoriškai paklausti. Kilus grėsmei, kas būtų verta išsaugoti Lietuvoje? Viskas čia svarbu – ir muziejus, ir jo eksponatai, ir viso to paskirtis, apie kurią šį kartą nesiplėsiu, nes ir taip turėtų būti viskas aišku. Nors Lietuvoje žmonės nėra linkę laisvalaikį aukoti muziejams, tačiau tokių įstaigų turime net taip jau ir mažai. Muziejai.lt 2009 metų statistikoje nurodytas skaičius 105. Ir čia ne pabaiga… Ekspertų diskusijų ir čia trisdešimt penki tūkstančiai skirtingų apie tą patį. Bet galima pastebėti, jog net tie, kurie mėgsta užsukti į įstaigą, turinčią bent simbolinį muziejaus statusą, dažniausiai mėgsta „nesąmonių muziejų“, o ne Nacionalinio muziejaus LDK ekspoziciją. Tada man visada kyla klausimas, kuo visiems, be pinigų problemų, kliūna šaunusis Antinio Puskalnis Neries krantinėje arba ietis, persmeigusi baltąjį tiltą. Taigi, ką reikėtų išsaugoti, o ką palikti likimo valiai?

Daniel Grendon ir Paste Project

February 5, 2011 § Leave a comment


Jaunasis anglų fotografas Daniel Grendon, kukliai ir nesigirdamas, turi ką parodyti.

O Paste Project itin vertas dėmesio. Čia galima rasti daugiau informacijos apie IDĖJĄ. Dalyvauti gali bet kas. Panašiai, kaip ir mūsų tautietis paul paper projekte Could Be Me, D. Grendon siūlo pakalbėti apie autorystę, kūrėjo statusą ir kt. aktualius dalykus. Projektas visiškai naujas, tad kol kas tai nedidelis paskatinimas jums ir jūsų pažįstamiems fotkintojams ir ne tik atkreipti dėmesį ir galbūt sudalyvauti.

Verta pastebėti, kad vien projekto “šablonai” savaime atrodo įdomiai. Man jie labai patinka jau dabar, ir nežinau, ar pačiam kiltų “pelė ir fotošopas” ką nors į tai klijuoti.

Daniel Grendon

Paste Project

Geras ir neblogas telikas 2010

January 16, 2011 § 2 Comments

Lietuviškuose internetuose yra priimtina neigiamai kalbėti apie televiziją. Pigu, neskoninga, kvaila. Beprasmis trečiarūšių žvaigždūnų šou. Išvis – turėti televizorių namie, tai bemaž rodyti savo provincialumo lygį. Anot eilinio bloginančio internauto – vienintelis dalykas vertas truputėlio pagarbos yra žinių laidos, bet ir tos, aišku, negali prilygti nepaprastai objektyviai ir išmintingai lietuviškai blogosferai.

Apie šitokio fenomeno priežasties nenoriu per daug leistis į kalbas. Tik noriu paminėti, kad beatodairiškas visos medijos formos dergimas yra labai trumparegiškas. Net jei esi nepatenkintas lietuviška produkcija – yra daugybė užsieninių darbų (kuriuos kartais lietuviški kanalai nusiperka, kartais ne) kurie iš tiesų yra verti dėmesio. Tl;dr – televizija nėra šūdas.

Kaip argumentą noriu pristatyti gerus ir neblogus telikus, kuriuos aš žiūrėjau 2010 metais (taip, taip. banalus metų sąrašas. einu šikt.)

  1. The Wire. Mano 2010 metai prasidėjo visiškai nesveika obsesija šiuo HBO epu. Vienintelė problema su kuria susiduriau – įtikinti kitus televizorių išpažįstančius žmones pažiūrėti The Wire nėra lengva. Apibūdinti jį rašytiniu žodžiu, aš manau, yra beveik neįmanoma. Serialo istorijos išmatavimas prilygsta Dostojevskio romanams, subtilumas perteiktinas tik vaizdinėmis priemonėmis, o aktorinis meistriškumas ir dialogai nepasiduoda įspūdžių lygio aprašymams ar citatoms. Jį tiesiog reikia žiūrėti. Už bet kokio žanro rėmų išlendantis telikas.uaer
  2. Lost. Anglosaksai apie tokius dalykus kaip Lost žiūrėjimas sako „love-hate relationship“. Gali stačiai mylėti lostus už ypatingą mistinę ir paslaptingą jo atmosferą, gali nekęsti lostų už ypatingai nepaaiškintas mistiškas ir paslaptingas siužetines linijas. Gali nekęsti savęs už tai, kad tau patinka lostai arba gali mėgautis savo neapykanta jiems. 2010-ųjų Lost finalinė serija galutinai padalino žiūrovus į dvi stovyklas, o aš, jau daugiau nei po pusmečio, vis dar negaliu apsispręsti, kuriai pusei priklausau. Vis tiek turbūt reikia jausti pagarbą prodiuseriams, kad nepaisant be galo sudėtingos serialo istorijos, sugebėjo išlaikyti tikrai nemažai auditorijos ištisus šešis sezonus.  Belenkaip siužetiškai painus telikas.lost
  3. Penn and Teller: Bullshit! Penn & Teller yra nuostabus amerikiečių iliuzionistų duetas, kurie laisvu nuo profesijos laiku veda laidą apie pseudošūdmokslininkius, kvailus prietarus, šiuolaikinius mitus ir šiaip žmogišką kvailumą. Visa tai daroma ypatingai neprastaburnišką kalba – visokie iš žmonių patiklumo besipelnantys sukčiai nuolatos vadinami „moverfakeriais“ ir „as-holais“, bet žinant, kad tokio pobūdžio žurnalistika yra mažuma jūroje aiškiareginių nesąmonių a.k.a. „Ekstrasensų mūšis“ (ir tai tiesa daugumoje šalių), galima jiems truputį atleisti. Nuotaikingai vulgarus telikas.bulshit
  4. It‘s Always Sunny in Philadelphia. Nestandartinis amerikietiškas sitkomas. Nors set-up‘as gal ir primena amerikietiškus canned laughter šūdukus – veikėjai dirba nuosavame bare ir neretai užsiima šūdmaliavimu – siužetas britišku stiliumi gali pasisukti netikėčiausia kryptimi nuo netikėtos homoseksualios santuokos iki veikėjų plano suvaidinti savo mirtį. Maža to – Always Sunny neturi jokių tabu – patys egoistiškiausi ir niekintini veikėjai visoje televizijoje šaiposi visaip ir iš visko. Nulinio politkorektiškumo telikas. Beje – vaidina Danny DeVito.asip
  5. Dar pažiūrėsim. Apie šią laidą esu rašęs jau anksčiau. Bėgant 2010-iesiems vis labiau įpratau prie jų stiliaus ir galiausiai juos pamilau. Užsieniniuose sketch show taip gausiai vartojamas punčlainas (neįsivaizduoju lietuviško atitikmens) šioje laidoje beveik nerastas – juokas kyla iš mažyčių, subtilių detalių. Dar pažiūrėsim niekad nenusirita iki visiško absurdo, bet niekad ir nesusiprastina iki anekdoto lygio farso. Geras lietuviškas telikas.paziuresim
  6. Sherlock. BBC apgyvendino įdomiausia visų laikų detektyvą mūsų dienų Londone ir tai padarė iš tiesų meistriškai. Ieškoti kabliukų ir klaidų dedukciniuose Šerloko sugebėjimuose turbūt nerekomenduotina, daug maloniau yra tiesiog stebėti besivystančią istoriją ir nepriekabiai žiūrėti į visą tą detektyvinę akrobatiką kaip malonų desertą. Tai turbūt ir yra stipriausia serialo pusė – visa istorija nėra pastatyta ant kažkokios gudrybės, kuri galiausiai yra pompastiškai atskleidžiama. Kiekvienoje iš trijų serijų šitos detektyvinių romaniūkščių esme tampančios detalės žarstomos į kairę ir dešinę ir žiūrovas gali susikaupti ties pačiais veikėjais ir siužetu. Ne per rimtas detektyvinis telikas.sherlock
  7. An Idiot Abroad. Karlas Pilkingtonas yra nelabai apsišvietęs ir nuolatos dėl visko besiskundžiantis anglas su keisčiausia ir netikėčiausia nuomone apie visus ir viską. Tiems, kurie dar nežino kas jis toks – rekomenduoju atlikti vieną kitą Google ir YouTube paiešką. Šioje laidoje Karlas keliauja po pasaulį lankydamas 7 naujuosius pasaulio stebuklus (nemaišyti su 7 antikinio pasaulio stebuklais) ir visuomet suranda dėl ko galėtų būti nepatenkintas. Tai keistas mišinys komedijos ir kelionių dokumentikos, kuris verčia pačiam daugiau pagalvoti kodėl burbekliui Karlui vertėtų būti labiau sužavėtam, o kartais netgi pritarti keistiems jo pastebėjimams. Kitoks kelioninis telikas.karl

Jei netyčiom įvyko toks keistas sutapimas, kad jūsų ir mano televizijos skoniai sutapo, štai keletas neblogų telikų, apie kuriuos aš dar nepajutau noro rašyti pastraipos teksto: QI, Russel Howard‘s Good News, The Pacific, The Boondocks, Firefly, Deadwood, Code Monkeys, Alan Partridge (visos inkarnacijos). Nota bene: skonių sutapimo atveju taip pat prašyčiau ką nors užrekomenduoti komentaruose.

Du lietuviški dalykai

November 25, 2010 § 2 Comments

Spider Jerusalem - Born in Vilnus?

Būti kilusiam iš nedidelės, naujienų antraštėse nemirgančios šalies turi vieną įdomią ypatybę. Kartais tas pats savo sau įsikalbėtas provincialumas nugali ir imame stebėtis tuo, kad kažkas mažą šalį laiko bendros pasaulinės kultūros dalimi. Aš kalbu apie tą lietuvišką (bet tikriausiai egzistuojančią ir kur nors Gajanoje) reakciją, kuomet per užsienietišką, su Lietuva nieko bendrą neturinčią, žiniasklaidą (TV laidas, filmus, knygas, laikraščius…) pastebime kokią nors sąsają su Tėvyne. Žinoma, nuo 1990-ųjų tai po truputį nusidėvi. Nebesame kažkokia tai užmiršta Sovietų Sąjungos provincija, bet šį bei tą savarankiškai nuveikianti valstybė, apie kurią išsilavinusiam žmogui derėtų kažką žinoti. Bet turbūt dar daug vandens turi nutekėti kol nustebusiai nebeaikčiosime pirmą kartą sužinoję, kad Hanibalas Lekteris yra iš Lietuvos, Fibi iš Draugų palaiko Lietuvos krepšinio rinktinę (arba Grateful Dead… bet greičiausiai Lietuvos krepšinio rinktinę), prostitutės seriale The Wire kalba lietuviškai (klipas, deja, jūtūbės vandenyne neegzistuoja), o žymūs amerikiečių autoriai norėdami gali prikurti nebūtų Lietuvos nusikaltėlių ir politikų.

Per pastarasias dvi dienas pats porą kartų patyriau tokias „O. Lietuva!” akimirkas ir pamaniau, kad būtų įdomu jomis pasidalinti.

Pirmoji – skaitant komiksus. Niekad nebuvau didelis komiksų skaitytojas, o fiziniu pavidalu, be lietuviškų „Donald Duck“ ir „Mickey Mouse“, buvau čiupinėjęs vieną vienintelį Betmeno numerį. Bet turiu pasakyti, kad visados laikiau tai spraga savo išsilavinime, kuria reikia po truputį kamšyti. Panašiai kaip, tarkim, bandau bent minimaliai apsišviesti anime žanre protarpiais pažiūrėdamas porą serijų to ar ano. Anime/manga yra kažkuo panaši į vakarietiškų komiksų sub-kultūrą. Abi formas mainstreamas yra linkęs nurašyti kaip labai nišines dėl populiariausio jų turinio (Dragon Ball Z/Naruto ar Superman/X-men), bet nuolat pamirštama, kad yra sukurta daug neblogų darbų, kurie negauna pelnyto dėmesio būtent del savo formos. Anyway, daug netempiant, Vilniaus paminėjimas.

Warren Ellis (vienas žymesnių ir įdomesnių šiuolaikinių komiksų autorių) ir jo komiksų serija Transmetropolitan. Distopinis ateities miestas, knibždantis keisčiausių rasių, religijų, ateivių, kiber-pankinių aparatų ir mutantų. Nenuorama žurnalistas Voras Jeruzalė (originalas – Spider Jerusalem) bando surinkti faktus apie tarprūšinių (pusiau žmonių-pusiau ateivių) maištą ir ambicijas savo rajoną prijungti prie kito teritorinio vieneto vadinamo… Vilnius. Žodžiai Vilnius arba Old Vilnius paminimi 2-3-iame komikso numeriuose kokius penkis kartus ir nors tai tėra tiesiog pasiskolintas pavadinimas, kurių Transmetropolitan yra apstu (Bulgakov aikštė, Birmingham judėjimas), mane, pirmą kartą skaitantį Warren Ellis darbus, labai pradžiugino, kad lietuviškumas bent jau tokia forma bus išsaugotas purviname ateities metropolyje.

Antroji akimirka visai nenetikėta (jei tai esa žodis). Coppers – naujas britiško kanalo Channel 4 projektas. Fly-on-the-wall stiliaus dokumentika apie kasdienius policininkų vargus.( Jei galvojate, kad tai kažkas panašaus kaip lietuviškai Farai ar tokio žanro užsieniniai pradininkai – klystate. Tai turbūt pati žmogiškiausia laida apie policijos darbą. Čia nėra „įtampos melelodijomis“ nuspalvintų gaudynių ar oficialiais policininkų balsais beriamų („3:30 nakties, gavome iškvietimą į Kaune esantį Šilainių rajoną dėl įsilaužimo į butą. Skubame“). Vienoje iš serijų pasakojama, ką mąsto policininkai  šeštadienio vakarą miesto centre (Wakefield) ganydami girtą žmonių minią. Ir kur buvęs, kur nebuvęs išpurtusiu girtu veidu lietuvis beria britų policininkams saują keiksmažodžių rusų kalbą, o jų pasiųstas eiti savais keliais ir nemaišyti iškilmingai sako „Aš lietuvis blet.“ Turbūt nereikia daryti skubotų išvadų ir verkšlenti – „va kokie lietuviai degradai ir girtuokliai“. Patys britai ten atrodo ne ką geriau, o kadangi lietuvių Jungtinėje Karalystėje atsirado labai nemažai, tikriausiai nereikia stebėtis, kad kažkas iš jų pakliūna ir ant televizoriaus. Galiausiai patys užsieniečiai kartais patenka į mūsų laikraščių puslapius, kai tarp girtų škotų futbolo sirgalių atsiranda keletas visiškų idiotų. Mane nustebino ne pats faktas, o daugiau tai, ką gerb. girtas lietuvis nutaria deklaruoti policininkams. „Aš lietuvis blet“. Apie lietuvių užsienyje mentalitetą būtų galima rašyti ištisą knygą, o šita frazė galėtų būti puiki tokios knygos iliustracija. O taip pat ir iliustracija posto temai.

P.S. Susidomėjusiems:  Transmetropolitan galima nusipirkti Amazonėje arba virtualiu pavidalu rasti TPB trekeryje. Coppers JK rezidentai gali pažiūrėti šiuo adresu, o visi kiti gali ieškoti britiškos televizijos trekeriuose (pvz., thebox.bz).

Stendupas ir Lietuva

November 13, 2010 § 1 Comment

Stand-up‘Stand-up comedy’ manau galima pavadinti pačiu paprasčiausiu ir pradiniu komedijos žanru. Vienas žmogus, vienas mikrofonas (aišku su išimtimis – kaip kad Bill Bailey) ir serija paprastų, bet efektingai papasakotų pokštų. Ir taip ant kiekvieno kampo – nuo mėgėjų vietiniame bariuke per open-mic naktis iki pilnas daugiatūkstantines arenas surenkančių žvaigždžių (pvz. Michael McIntyre ar Lee Evans). Britai netgi turi atskirą komikų festivalį. O kaip gi lietuviai? Mane visada glumino tokio žanro trūkumas Tėvynėje.

Pirmą kartą apie tokį akivaizdžią tuštumą namuose susimasčiau pradėjęs žiūrėti Jungtinės Karalystės televiziją ir užtikęs ‘panel-shows‘ tipo programas. Tūlam lietuviui tokių laidų matyti turbūt neteko. Panel-show yra pramoginio tipo laida-žaidimas, kurios metu žaidėjai (4-6 žinomi komikai, o kartais ir šiaip visuomenės veikėjai) varžosi atsakinėdami į klausimas apie muziką (Nevermind the Buzzcocks), nūdienos aktualijas (Mock the Week) ar įdomius faktelius (QI). Žaidimo dalis dažniausiai nėra labai svarbi ir nors laidos metu figuruoja tam tikri taškai, o galiausiai išrenkamas nugalėtojas ar nugalėjusi komanda – visa tai tiesiog skirta palaikyti laidos struktūrą. Svarbiausia čia pačių komikų sąmojai, šiek tiek suplanuoti išanksto ar visiškai spontaniški, bet nuolatos be galo išradingi. Ir aš visiškai neperdedu. Tokių laidų eteryje labai nemažai ir tai nenuostabu – turint stiprius transliuotojus tokias studijines laidas, netgi su gyva publika gaminti yra visai nesudėtinga ir pigu – pagrindinės išlaidos turbūt tenka būtent mokant talentui – komikams. Rezultatas – labai maloniai susižiūrinti, gudri (čia aišku priklauso nuo humoro lygio,bet kaip minėjau – jis dažniausiai aukštas) laida, kuri surenka neblogus reitingus.

Kodėl to nėra Lietuvoje? Mes amžinai įstrigę su lėkštomis ‘Dzin’, Ambrozijomis ar kažkada eterį teršusiais ‘Tegyvuoja Karalius!’, kur visi pokštai tėra blogai pervadinti anekdotai iš rusiškų Interneto svetainių. Man rodos, kad pakelti lietuviško juoko kultūrą reikia galiausiai nustoti pasakoti anekdotus (o kur dar 10 metų senumo ‘Lietuvos anekdotų čempionatas‘) ir skatinti kokybišką stend-upą. Tokia pokštavimo formą verčia įdėti daug daugiau pastangų ir kūrybos, mokytis iš savo klaidų, ugdyti bent minimalius aktorinius sugebėjimus, kai tuo tarpu anekdotus tiesiog reikalauja atminties jo nepamirštant. Turėjome visai pusėtina ‘Humoro klubą‘, kažkada aktorius Rolandas Kazlas bandė kultūrnamiuose nebepasakoti anekdotų, o sugalvoti ką nors savo, bet tai praktiškai ir viskas. Nėra tradicijos tokius pasirodymus rengti baruose, skatinti šmaikščius žmones išbandyti jėgas prieš auditoriją.

Galima būtų sakyti, kad nereikia čia lygiuotis, esame saviti ir savitai juokaujame, tačiau bent jau aš pastebiu didelį trūkumą tų, kurie sugeba prajuokinti auditoriją savo pačių sugalvotu turiniu. Algis Greitai ir Šapauskas? Jankevičius, jei jis būtų toliau bandęs tobulėti? Galbūt Tadas Vidmantas? Turbūt kažką pamiršau, bet suprantate kurlenkiu – sąrašas tikrai nebūtų ilgas. Stend-upas ugdo humoro talentus, o tai gali būti netgi visuomeniškas dalykas, brandžios populiarios kultūros ugdymas, o ne vien tik entertainmentas. Galbūt LRT skaito?

Where Am I?

You are currently browsing the Lietuva ir kitur category at Balandžiai teroristai.