Piratavimas, intelektinė nuosavybė ir kiti didelių išmatavimų nesusipratimai

Seniai bandžiau užrašyti kažką šia tema, tačiau niekaip negalėjau išvengti pseudo-manifestinės rašliavos įspūdžio. Dabar, visų SOPA/ACTA ir panašių kopiraito peripetijų sūkuryje, yra pats tas laikas; kaip jau išėjo – taip ir tebunie. Tikiuosi šis diskleimeris kažkiek pagelbės situaciją. Priimkite tai kaip asmeninę, šiekt tiek kažkuo paremtą,  šiek tiek siūlančią, bet neypač agituojančią nuomonę.

Iš pradžių supraskite kokios kartos atstovas esu – aš užaugau siųsdamasis failus. Nuolatinį ryšį namie turėjau nuo ankstyvos paauglystės, dar tais laikais kai internetas namuose buvo retas reiškinys. Nors pavėlavau į pirmąjį Napsterio traukinį, labai greitai susidraugavau su KaZaa (jei kas pamena dar tokia). Nuo tada išbandžiau beveik viską kas buvo populiaru filesharinge – eDonkey ir jo pusbrolį eMule, LimeWire, Morpheus, newsgroupsus, Direct Connect ir jo daug gražesnę pusseserę DC++, Soulseek, viešus ir ne visai viešus filmų FTP serverius, WinMX, BitTorrent ir visokius jo trekerius nuo TPB iki FTN (pastarasis taip smarkiai bando būti slaptas, kad banina vartotojus viešai iššifruojančius jo trijų raidžių santrumpą). O kur dar visi webservisai – Rapidshare, Megaupload (dabar jau gerokai apnykę) – ir po tinklo tyrus išmėtyti jųjų linkai arba išvykos į filesharerių IRC tinklus pas nelabai user-friendly, bet tikrai retus failus dalinančius botus. Ir turiu pripažinti, kad tai dar ne blogiausia. Blogiausia tai, kad per visus tuos metus,  terabaitų terabaitus svetimų nuliukų ir vienetukų, manęs nė kiek nekamavo kaltės jausmas, jog esu kažką apvogęs, nuskriaudęs ar apgavęs. Iš tikrųjų manau, kad buitinis, smalsumo vedamas piratavimas yra technologinio progreso dalis ir visiškai niekam  nekenkia.

Tas, kuris filesharerius pavadino piratais, neapgalvojo visko iki galo. Istoriškai jie tikriausiai buvo žudikai, plėšikai ir padugnės, bet pop-kultūroje jie gana žavūs. :

Nuo pat aktyvios failų dalybos Internete pradžios galvojau, kad toks mąstymas tiesiog privalo būti įprastas. Kaip gi kitaip visi šimtai tūkstančių (lietuviškais mąstais kalbant) internautų kasdien pūsdamiesi bendriniu žodžiu tapusius torentus pateisintų savo poelgį prieš visuomenę, artimuosius, draugus ir save patį? Ir kai tokios tematikos diskusija pasirodo kur nors viešumoje, galiausiai supranti kokį mąstymo skirtumai išties egzistuoja. Čia Lietuva, čia lietūs lyja ir nėra čia jokio Holivudo, kuris savo nuomonę pirštų teisininkais ar lobistais, nors nesame ir koks nors „–istanas“, kur buitinis piratavimas  yra naudojamas kaip priedanga įkišti savo politinius konkurentus į kalėjimą. Tačiau atsiranda vis koks nors vietinis dainorėlis paburbantis, kad vat visą muziką pavogė Linkomanija ir dabar teks jam elgetauti;  arba  koks Forum Cinemas pazirzia, kad per tuos niekšus piratus nebegalima užtempinėti premjerų dviem-trim mėnesiais; o taip pat ir kokie nors IT ekspertai iš LATGA-A suvelia kokį nors žargono kaltūną kaip tuoj bus nukauta ta bjauri piratavimo hidra. Tebūnie tai šioks toks atkirtis visiems tiems ir panašiai mąstantiems.

Legalu, bet nelegalu

Žinoma, dažniausiai tėškiamas prieš buitinį piratavimą argumentas yra teisinis „tai nelegalu”.  Jokio mąstymo, jokios po šiuo draudimu slypinčios logikos paaiškinimo, tiesiog taip negerai, nes taip parašyta. Vadovavimasis tokia trumpa minčių seka sukelia problemų bandant realiai šį draudimą įgyvendinti. Tada paaiškėja, kad tai kas de jure yra nelegalu, dėl didelių keblumų kontroliuojant tokią veiklą tampa de facto legalu. Jei trumpai tariant, tai net ir visiškai žalią kompiuterijoje piratą labai sunku kuo nors apkaltinti, nes neegzistuoja patikimos procedūros kaip tai teisiškai tvarkingai padaryti (neseniai teismas Europoje nutarė, kad IP dar nereiškia konkretaus vartotojo, taigi belieka konfiskuoti kietąjį diską ir ieškoti nupiratautų failų ten; kokiu pagrindu konfiskuoti tą HDD, jei IP nelygu vartotojui?). Idėjus truputį pastangų ir tą patį IP nesunku paslėpti po VPN’ais ar pačiais paprasčiausiais seedbox’ais, visą srautą užmaskuoti po SSL kodavimu, o kietojo disko turinį laikyti niekaip neprieinamą be slaptažodžio (nors čia jau labai aukštas paranojos laipsnis).Taigi, jei vartotojas norės – jis ras būdą pūstis ir pūsis nepagaunamas, o tokius kaip nors nubausti bus reikalingi kiniškos Interneto cenzūros mastai – krūvos pinigų, žmogiškųjų išteklių ir prievartavimai ne tik pamatinių tinklo neutralumo principų, bet ir kelių žmogaus teisių punktų. Pirmieji žingsniai įteisinti tokią interneto cenzūrą (SOPA/ACTA) kol kas (visa laimė) stringa tarp jaunų protestuotojų plakatų. Net jei ir būtų prastumti visokie turbūt nekonstituciški įstatymai, piratavimas nedingtų – jis tik dar geriau prasituneliuotų, užsikoduotų ir decentralizuotųsi.

Aišku, tai, kad kokios nors įstatymiškai draudžiamos veiklos neįmanoma praktiškai sukontroliuoti dar nereiškia, kad ji turėtų automatiškai tapti legalia. Tikrai nesiūlau į piratavimą žiūrėti atlaidžiai vien dėl šios priežasties. Tačiau bet kam, kas agituoja už griežtą visokių kopiraitų gynimą tinkle, reiktų šiek tiek atsitraukti ir pažvelgti plačiau: šiuos įstatymus nuolatos pažeidinėja daugybė žmonių visose amžiaus grupėse, jaunesnė karta turbūt išvis nebesupranta gyvenimo be Interneto, o Interneto be filesharingo, tuo tarpu vyresnė karta dar atsimena sovietinį analoginį piratavimą keliaujančiomis per rankas uždraustomis knygomis iš kopijavimo aparatų ir perrašytomis muzikinėmis juostomis. Ar tikrai verta nuolatos kalti į galvą, kad visi ir kiekvienas yra įstatymų pažeidėjai? Ar toks kartojimas nepakeičia žmogaus požiūrio į įstatymą? O galbūt tai stiprina įspūdį, kad įstatymai yra atsilikę nuo savo laikmečio kliuviniai, kuriuos galima apeiti, jei taip patogiau? Klausimai visiškai retoriški.

Šitos teisinės dalies pabaigai perpasakosiu vieną istoriją apie senobinius amerikietiškus įstatymus. Nuo pat JAV užgimimo laikų, labai svarbią dalį jos teisinėje sistemoje užėmė asmens nuosavybės teisė. Pagal tų laikų nekilnojamo turto įstatymus asmens teisės į turimą žemės sklypą tęsėsi nuo pat giliausių Žemės gelmių po sklypu iki neriboto aukščio danguje virš jo. Niekas tuomet nesvarstė kaip tokia formuluotė galėtų kliudyti civilinei aviacijai, nes lėktuvo išradėjai dar nė nebuvo gimę. Tačiau brolių Wrightų išradimui ėmus stotis ant kojų, šis įstatymo ir laikmečio neatitikimas nuėjo iki teismų – vienas viščiukų fermos savininkas norėjo nubausti virš savo žemės skraidančius pilotus, nes šie neva gąsdina gyvūnus ir taip daro jam finansinę žalą. Teismas viščiukams nebuvo palankus ir technologinis progresas laimėjo prieš archaiškus įstatymus. Tikiuosi sutiksite, kad tai buvo vienintelė protinga tokios bylos baigtis. Įstatymai gali (ir turi) keistis priklausomai nuo laikmečio.

Kas, kaip ir ką nuskriaudžia

Kitas motyvas, kurio dažnai griebiamasi yra finansinė žala. Įvairūs tarptautiniai kino, muzikos ir programinės įrangos susivienijimai (taip pat ir Lietuvoje, tiesa, galbūt ne taip skambiai) mėgsta skelbti paverkšlenimus pranešimų spaudai pavidalu kiek milijonų ar milijardų juos nuskurdino begėdžiai piratai per aptariamą laikotarpį. Didžiausi tokių paskaičiavimų trūkumai yra neaiški metodologija ir slapti šaltiniai. Kitaip tariant, nėra būdo patikrinti ar visi tie skaičiai paremti kokia nors logika ar tiesiog yra traukiami iš užpakalio. Tai pasitikėjimo visai neprideda. Seniausia  tokių pseudo-statistikų mantra yra „žala = kaina*nelegalūs atsisiuntimai“, nors dabar ji vis dažniau yra nutylima – turbūt mažėja tų, kuriems reikia paaiškinti, kad atsisiuntimas nėra prarastas pardavimas. Jei SEL albumą piratai parsisiunčia 100 000 kartų, tai nereiškia, kad bittorentai pavogė populiariausio visų laikų albumo titulą iš Egidijaus Dragūno. Kiek piratų būtų nusipirkę albumą, jei jo nebūtų tinkle? Kiek jų planavo jį pirkti, bet parsisiuntę suvokė, kad tai – visiškas šlamštas? Kiek jų nemokamas albumas paskatino nueiti į SEL koncertą? Kokia dalis piratų SEL albumui neišleistus pinigus paskyrė kokiam nors kitam muzikantui? Tai – klausimai be aiškių atsakymų, tačiau nesuprasdamas pirato motyvų, jo psichologijos arčiau tiesos niekaip nepriartėsi. Objektyvesnį požiūrį apie tai, koks yra ilgalaikis piratavimo poveikis galima susidaryti atsikračius smegenis plaunančio nesąmoningo „Downloading is stealing“ ir pabandžius pagalvoti apie piratus ne kaip nusikaltėlius, o kaip muzikos/kino/technologijų entuziastus. Tarkime šis Independent straipsnis teigia, kad piratai muzikai išleidžia netgi daugiau nei nelegaliai nesipučiantys. Tai kaip taip gaunasi?

Iš kitos pusės, nereiktų tvirtinti, kad galimybė atsisiųsti muziką, filmus, televizijos laidas ir kompiuterinius žaidimus nemokamai neturiu jokios įtakos finansiniams reikalams, tačiau viskas yra sudėtingiau nei „daug piratų = mažai pirkėjų“. Anekdotinė mano patirtis – kiek esu pastebėjęs per savo viešnages įvairiose tinklo bendruomenėse, tai  piratai pinigais labiau remia tuos, kurie lieka už radijo grojaraščių, kinoteatrų repertuarų ir Maximos kompaktų lentynų borto. Laisvas dalinimasis failais internete atveria galimybes entuziastams pamėgti tuos, kurie priešingu atveju gal liktų neišgirsti ir taip pat iš pasyvių kultūros vartotojų augina aktyviai savo skonį apibrėžiančius veikėjus. Gerovė čia elementari – pliuralizmas. Tebūnie radijo stotys, kino teatrai ir Maximos kompaktų stendai, tačiau jei tai netinka, visuomet yra Internetas, knibždantis ne tik failais, bet ir atsiliepimais apie tai, kas verta dėmesio, o kas ne. Galbūt tai optimistiškas požiūris, bet jeigu šito nereklamuojamo, keistai undergroundinio (retas tai viešai pripažįsta) šaltinio egzistavimas verčia susįmastyti mainstreamą (prastas žodis, bet čia jis tinka) ne tik kaip brukti kultūrinį produktą, bet ir kaip paįvairinti savo repertuarą, manau, visuomenė tik išlošia. Panašių perversmų juk būta – muzikantai pyko, kad atsiradus garso įrašams nieks nebeis į koncertus; kino kompanijos pyko ant gimstančios televizijos, o vėliau ant VHS‘ų; televizija pyko ant tuos VHS‘us įrašančių grotuvų ir kažkaip koncertai, televizija ir kinas vis dar egzistuoja, o skirtingų filmų, TV programų ar muzikos atlikėjų skaičius nebetelpa į sveiko proto ribas. Aišku, tinklo informacijos laviną sunku lyginti su kokiu nors VHS pasnyguriavimu, bet raudoti bene nemokamame file-sharinge nebelieka vietos komercijai yra gerokai persūdyta.

Piratavimas tai vagystė? Vieni puls šaukti, kad toli gražu. Taip, pirataujant iš vienos kopijos gauname dvi, tas tiesa, bet dar svarbesnis skirtumas yra tai, kad kūrinys tai ne automobilis ar duonos kepalas. Jei pavalgę duonos jos nebepirksime, o pavogę mašiną kitos neieškosime, tai kultūros niekada nepasisotinsime. Įsimylėsime spektaklį ir žiūrėsime jį ne po vieną kartą; atrasime muzikantą ir nueisime į visos jo koncertus savo mieste; taip užsikabinsime už serialo, kad įsigisime visus jo sezonus boxsetuose. Kultūra nėra vienkartinis dalykas, o filesharingas yra tik žingsnis iš nežinojimo iki „Shut up and take my money“.

Prieš keletą metų policijai užsipuluos TPB žmonės ėjo į gatves. Ar eitum su plakatu dėl Linkomanijos?

Kaip gyventi piratų pasaulyje

Sunku suprasti, kaip daugelyje metų savo srityje dirbantys guru nesuvokia, kodėl yra perkami albumai, filmai DVD formatu, kodėl žmonės eina į kino teatrus ir vietoje kompiuterinių, skaito popierines knygas. Pabūgę piktų vagių iš tinklo, jie supaprastina savo darbą iki neapčiuopiamos informacijos ir eina į kryžiaus žygį prieš file-sharingą.

Kino teatre svarbus nepriekaištingas vaizdas ir garsas, visiškas atsiribojimas nuo pašalinių trikdžių, socialinis „ėjimo į kiną“ malonumas. Koncerte yra svabus ryšis tarp atlikėjo ir publikos, kūną pagal muziką vibruojančios kolonėlės ir šalia su alumi stovintis nepažįstamasis linguojantis į tą patį ritmą. Knygos daiktikšumas išvis nieko neturi bendra su jos turiniu ir nenustebčiau, jei jos tebebus svarbios e-reader‘iams ir visokiems iPad‘ams išsikovojus vietą statistinio lietuvio namuose. O jei jums be galo patiko kokio atlikėjo paskutinis albumas atsisiųstas iš vietinio trekerio? Kas jei atrodo, kad tą, netyčiom Internete rastą, užburiantį TV serialą žiūrėsite iš naujo metai iš metų? Jei susiklostė, kad nuobodų vakarą per laptopą pažiūrėtas filmas be galo tvirtai įstrigo į jūsų atmintį ir dar daugybę kartų jį rekomenduosite pažiūrėti draugams, o paaugus atžaloms duosite jį kaip kokį tėviškos išminties perlą?  Jei taip nutiko ar nutiktų, pagalvokite ką rinktumėtės: ar interjero detale tampančią originalią CD/DVD/dar kokio nors formato dėžutę, su viršeliais ir nuotraukomis, ar markeriu įvardintą pilką Acme diską.

Būtent su tokiais daiktais, renginiais, pojūčiais, papildoma verte negali konkuruoti jokie nuliukai ir vienetukai ir tai suprantantys gali užsidirbti padedami savo nemokamos reklamos file-sharinge. Tai jau labai seniai suprato kompiuterinių žaidimų industrija, orientuodamasi į režimus internete, multi-playerį, į kurį piratai, išbandę ir pamėgę singleplayerį, niekaip nepatenka. Muzika ir kinas, gal dėl savo amžiaus ir nusistovėjusių veiklos modelių adaptuojasi lėčiau, tačiau ir čia yra pavyzdžių: visokie deluxe albumų tiražai, atlikėjai koncertinių pasiūlymų susilaukiantys po kelių klipų YouTube, įvaraus plauko kickstarter projektai, kai niekingi pirataujantys Internautai aukoja lėšas filmui dar prieš pradedant jį statyti. Net ir tas pats labiausiai iš visų lietuviškų produktų nupiratautas „Zero II“ sugebėjo uždirbti rekordines sumas kino teatruose ir, jei neklystu, tapo pirmuoju atsipirkusiu lietuvišku filmu.

Aišku, čia šie pavyzdžiai ekstremalūs, nebūtina apleisti visą Internetą piratams ir stengtis uždirbti iš to, kas nenupirataujama, galima bandyti nurungti piratus jų pačių žaidime. Legaliai veikiantys amerikietiški skaitmeninio turinio tiekėjai tikrai nesiskundžia – pasižiūrėkite į iTunes, Steamworks ar NetFlix pelnus. Legalias paslaugas – jei jos protingai apmokestintos – daug žmonių renkasi mieliau nei piratines. Tam yra priežasčių: legalus produktas bus daug patikimesnis, nei galimai virusuotas, prastos kokybės, atnaujinimų neturintis piratinis; legalus servisas neturės reklamų ir suteiks malonų jausmą, kad tavo pinigai prisideda prie geros kūrybos. Dar daugiau – Interneto pagalba kūrėjai gali išvis apeiti leidėjus ir platintojus – pardavinėti ir reklamuoti savo kūrinį pačiam dabar yra lengviau nei prieš 10 metų. Nežinau, kiek iš užsienio praktikos pavyzdžių veiktų mūsų nedidelę rinką turinčioje Lietuvėlėje, bet nežino ir niekas kitas. Arba aš daužtas plyta, arba nesu girdėjęs apie rimtesnius bandymas kažkuo panašiu užsiimti.

Bibliotekininkai ar piratai

Viena iš priežasčių piratauti, dažnai išlendanti diskusijose –  dalis parsipučiamo turinio tiesiog nėra prieinama iš jokio legalaus šaltinio. Ir kalba eina ne tik apie televizijos laidas, transliuotas už Atlanto, pasieksiančias lietuvišką eterį po dviejų metų arba niekada, Interneto pagalba galima rasti muzikinius albumus seniai iš parduotuvių lentynų pranykusius albumus, šeštojo dešimtmečio lenkų kino filmus subtitruotus suprantamesne kalba ir seną kaip žemė dokumentiką, kurią kažkada matėte per rusišką rusišką kanalą pusė penkių ryto ir po to niekaip negalėjote rasti.

Piratai ne tik siurbia ir pumpuoja. Piratai taip pat ir kaupia, rūšiuoja, verčia ir saugo. Turbūt dauguma turinio, surenkančio aukščiausius atsisiuntimų skaičius trekeriuose nėra tai, ką reikėtų saugoti – komercinė sėkmė tikriausiai dar ilgai leis juos patogiai gauti, jei netyčiom ateityje mums vėl pakiltų susidomėjimas, tačiau failų dailinimosi tinkluose netrūksta ir mažai žinomų, retų ir sunkiai gaunamų perliukų, kuriuos savo kietuosiuose diskuose saugo vos keletas vartotojų. Dalindamiesi tokiais failais internautai neretai sukuria atskiras bendruomenes, dedikuotas vienai ar kitai siaurai sričiai – nepriklausomiems 6-ojo dešimtmečio filmams, sunkiai randamų vadovėlių tekstams arba muzikos kūrinių natoms. Duomenys cirkuliuojantys Interneto kabelių venomis neprimena to, ką mes esame įpratę vadinti kultūros paveldu ar vertybe, tačiau ne tik tai yra saugotina ir tausotina. Kultūrinis paveldas leidžia mums pažvelgti į ankstesnių amžių žmonių gyvenimą ir pasaulėžiūrą, tačiau reikia suprasti, kad mus pačius ateityje apibūdins mūsų knygos, filmai ir televizija. Popierius sudūlėja, kino juostos susitrina, o bibliotekos pražūna. Milijonai kietųjų diskų besikeičiantys failais gali išsaugoti daug daugiau ir daug patikimiau nei bet kuris kitas metodas.

Kas kaltas dėl to, kad šitos Aleksandrijos bibliotekos atsiduria neaiškaus legalumo tinkluose? Archaiški ir atsilikę įstatymai.

Net jei jums nuo piratų aptemsta akys, negi tikrai lengva ranka atsisakytumėt Vikipedijos?

Moralės klausimas

Šiaip ar taip, diskusija apie piratavimą Internete visuomet prieina iki etikos. Nepaisant nuo to, ar tai  įmanoma apriboti, ar verta tai daryti finansiškai, ar tai jums patinka/nepatinka, neišvengiamas yra klausimas „ar sąžininga dalintis informacija nemokamai be kūrėjo sutikimo“. Iš istorinės pusės intelektinės nuosavybės teisės yra pakankamai naujas dalykas visuomenėje (XVIII-XIX amžius), nepalyginamai naujesnis nei materialios nuosavybės teisės. Atsirado intelektinę nuosavybę ginantys teisės aktai tam, kad kuriantys ir galva dirbantys veikėjai gautų atlygį, galėtų užsidirbti už savo mintis, kol jos dar netapo bendru turtu (angl. Public Domain). Galų gale, jei intelektualaus darbo palydovas bus badas, kurtų tik nedaugelis ir visa žmonija neabejotinai kultūriškai ir technologiškai nuskurstų, tai aišku. Tačiau akivaizdus ir kitas dalykas – visuomenė, kurioje informacija būtų nemokama, galėtų būti daug kultūriškai turtingesnė, labiau išsilavinusi ir laisvesnė.

Mano galva, teisės užduotis turėtų būti taikus visuomenės vystimasis, tobulėjimas, taigi šiuo atveju ji turėtų balansuoti atlygį tiems idėjusiems savo darbą į kūrinį su visų likusių laisve tuo kūriniu pasidžiaugti. Ar taip viskas šiuo metu ir veikia? Čia jau vieta jūsų pažiūroms. Man atrodo, kad turime puikią galimybę dalintis beveik viskuo greitai, lengvai ir labai nebrangiai (kaštai 1GB informacijos perdavimui turėtų būti truputį juokingi), tačiau kolektyviai kišame sau pagalius į ratus, besirūpindami tuščiais įstatymais, o ne bendra nauda. Būdų skatinti kūrybą yra daug, o Interneto pagalba jie yra lengviau įgyvendinami. Niekas nenori, kad kūryba mirtų, tad tesugyvena ji taikoje su filesharingu – tai tikrai įmanoma.

Beje, pabaigai – Šveicarijoje filesharingas nėra nusikaltimas. Jei jau lygiuojamės, galbūt lygiuokimės į juos?

Geimerio išpažintis

Amžiumi esu jau trečioje dešimtyje ir vis dar mėgstu kompiuterinius žaidimus. Nesigėdiju ir nenoriu slėpti šitokio savo pomėgio.Nors turbūt socialiai priimtina, kad kompiuterinius žaidimus žaistų bendravimo problemų turintys paaugliai 14-16 metų ir išimtinai berniukai, tokio paviršutiniško stereotipo nesuprantu ir nepateisinu. Žaidimai man yra geras, kad ir iš tikrųjų šiek tiek anti-socialus, atsipalaidavimo būdas, kitoks nei filmai, televizija, literatūra, aktyvūs užsiėmimai, tačiau neprastesnis, turintis tiek unikalių sau pranašumų, tiek trūkumų. Šešiese daužyti odinį kamuolį galbūt nevisiem priimtina, tačiau tai nėra tokia stigma kaip laisvo laiko minutę įsijungti SimCity 4. Ir nereikia kišti argumentų, kad bene sportas – sveikata, o literatūra ir kinas tai – erudicija. Sportuoji ir skaitai ne dėl proto ar sveikatos, o dėl to kad jauti malonumą. Ir tiek. Juolab, kad žaidimas evoliuciškai žmogui teikia malonumą taip pat ne be reikalo. Galbūt sunku pirštu bakstelėti į konkrečią jų naudą, tačiau ar būtinai reikia apsibrėžti tą naudą prieš sprendžiant Sudoku ar mėtant Angry Birds. Žinoma, čia pasitaiko visokių gyvybinę energiją siurbiančių farmvilių, bet nereikia pagal juos vertinti visos kategorijos, kaip kad niekas nedarytų apibendrinimų apie literatūrą pagal Stano „Kiek kainuoja ilgesys“.

Nepradėsiu čia pasakoti apie tai, kaip galimą pajusti visišką susitapatinimą su veikėju kultiniuose RPG kaip The Elder Scrolls III: Morrowind ar prasmegti į sudėtingos taktikos ir strategijos bėdugnę Starcraft II. Esu tikras, kad jei tikrai norite šiek tiek apmalšinti savo stereotipą, kad visi žaidimai tėra Counter-Strike kopijos su skirtinga grafika, galite nesunkiai susirasti informacijos apie aukšto lygio kūrinius (pvz., naujasis Deus Ex). Aš pareklamuosiu mažiau žinomus, nedidelių nepriklausomų studijų sukurtus žaidimus, daug išradingesnius ir kūrybingesnius nei didelių, rizikos bijančių, FPS štampuojančių korporacijų produktai.

 

Desktop Dungeons

Šiek tiek PC žaidimus čiupinėję piliečiai turbūt žino, kas yra dungeon-crawleris – berniukiškas „aprenk barbę“ atitikmuo, kuriame reikia kaip uodus prie ežero daužyti monstrus, idant gautumei „labiau+1“ kardą. Desktop Dungeons paima šią formulę ir apvelka jai be galo paprasto žaidimo ėjimais rūbą. Nuotaikinga, minimalistinė grafika ir nedidukas per 10-15 minučių įveikiamas dungeonas, panašesnis į loginį galvosūkį su šiokiu tokiu sėkmės elementu negu Diablo ar Dungeon Siege. Kaina: 10 baksų arba nemokama senesnė versija.

 

Rogue Survivor

Rogue-like – tai sudėtingi ir gigantiški nuotykių žaidimai, atsiradę iš fantazuoti mėgstančio programišiaus sunkaus ir kruvino darbo laisvalaikiu. Maža to, grafinę sąsają tokiu atveju dažniausiai atstoja ASCII. Rogue-like tai kaimyno garaže pagamintas alus. Nors Rogue Survivor ir nėra visiškai etaloninis rogue’as, bet yra neabejotinai jųjų įkvėptas. Pati paprasčiausia dvimatė grafika, ėjimai ir užklupusi zombių epidemiją. Jei veiksmo filmuose zombius galima nugalėti daug šaudant ir bėgiojant, Rogue Survivor geriausia yra užsibarikaduoti prekybos centre ir stengtis nesukelti daug triukšmo valgant konservus. Stebėtina, tačiau atsisakius prašmatnios grafikos žaidėjui galima suteikti daug didesnę veiksmų laisvę nei dideliuose komerciniuose projektuose. Kaina: nemokama.

Fate of the World

Strateginis žaidimas kortomis apie klimato kaitą, skurdą, maisto trūkumą ir atsinaujinančius energijos ištieklius. Koncepcija skamba keistai ir beveik absurdiškai, bet užtikrinu, kad jei jūsų smegenys kartais norėtų pasimankštinti sprendžiant globalines problemas – liksite visiškai užsipatenkinę. Na gal nebent nuvils jūsų pačių neišmintingumas. Fate of the World pasaulio gelbėjimas nuo potvynio, atominio karo ar visiško bado šiek tiek primena Walt Disney animacinius veikėjus besistengiančius užkamšyti penkiose vietose prakiurusią valtį. Kaina: 10 baksų arba ieškokite savo mėgiamiausiame trekeryje.

Space Chem

Nuraminsiu, kad žaidimas turi labai mažai bendro su kosmosu ir chemija. Taip, teks dėlioti elementų molekules, tačiau medžiagų mokslo žinios nereikalingos. Visiems tiems, kurie mėgsta pirkti medinius ir metalinius galvosūkius iš Galvosūkių Pasaulio, spręsti kubikus, rubikus ir sudokus, tiems kas atsipalaiduoja programuodamas, šis žaidimas yra visiškas šventasis gralis. Pačiam teko prie jo praleisti bemieges naktis, to joks kitas kompiuterinis žaidimas neprivertė daryti turbūt nuo 8 klasės laikų. Jei nonogramos yra rytinė mankšta, tai Space Chem yra sunkioji atletika su vyšniukišku džiaugsmu po kiekvienos rungties. Kaina: 15 eurų arba ieškokite artimiausiame trekeryje.

Frozen Synapse

Visame šiame sąraše iš pirmos pažiūros panašiausia į įprastą kompiuterinį žaidimą yra Frozen Synapse: automatai, rifle‘ai, granatos ir raketsvaidžiai. Vienas skirtumas: visa žaidimo eiga paremta  simultaneous-turn principu ir iš milijonų virtualių pykšt pakšt, jis tampa tuo vieninteliu. Kadangi Frozen Synapse praktiškai pati sau išrado žanrą, sunku su kažkuo palyginti. Laimėti Frozen Synapse – tai ne sėkmės šypsnis bukai šaudant, o kruopštus planavimas, strategavimas ir taktikavimas. Kaina 25 baksai už dvi licencijas žaisti internete, žaidimui prieš kompiuterį ieškokite torento.

 

Solium Infernum

Stalo žaidimai (nekalbu čia apie Monopoly ar Alias, bet apie Puerto Rico ir Carcassonne) ir žaidimai kompiuteriu gali būti labai geri draugai. Žinoma, stalo žaidimai turi puikią ypatybę leidžiančią promogauti keliese prie vieno stalo/ant vienos pievelės, tačiau jų mechanika neišvengiamai privalo būti šiek tiek paprastesnė, o eiga trumpesnė, idant tamstos draugai neužmigtų kol tamsta skaičiuoja savo ėjimą. Solium Infernum būtent toks – stalo žaidimas kompiuteryje, niekada nebuvęs tikru stalo žaidimu. Maloniai taktiškas, giliai strategiškas, pilnas pinklių, spąstų ir diplomatijos, patogus žaisti e-mailu, nes žaidimai gali ir užsitęsti. Taip pat, nuo visokių Sims ir Farmville atgavinanti veiksmo vieta – down under a.k.a. pragaras. Kaina: 25 baksai arba partija prieš gana glušą AI tavo trekeryje.

Minecraft

Minecraft pernai metais iš nedidelio kelių entuziastų projektuko tapo triukšmadariu kompiuterinių žaidimų rinkoje. Jokio Xbox’ų ar Nintendų palaikymo, vėlyvojo dešimto dešimtmečio grafika, jokio tikslo ar siužeto linijos neturintis gameplay’us, išvada? PC Gamer “Metų žaidimas”. Genialumas, dažnai būna paprastas. Minecraft neturėdamas jokių prabangių sprogimų simuliacijų, šimtų žmonių piešiančių jam kontentą ir brangios reklamos kampanijos, sugebėjo užkabinti žaidėjų kūrybiškumą kaip tik reikiamoje vietoje – kažkur tarp begalybės LEGO detalių ir vaikiškos tvirtovės iš pagalvių statybos. Padauginkite tokius paprastus malonumus iš komandinio darbo multiplėjeryje… Kaina: 15 eurų už galimybę smagintis multiplayerį arba SP versijos visuose įmanomuose trekeriuose.

Spelunky

Jei kompiuteriniai žaidimai kelia vien tik nostalgiją laikų, kai “Zilitonas” buvo magiškas žodis, o SEGA mega drive buvo tolygus bentliui; jei žodis “žaidimas” jums tai – geltonų kasečių prapūtinėjimas ir raudonu kombinezonu apsirėdęs santechnikas, tuo atveju siūlyčiau pasinostalginti su Spelunky. Gražus, nemonotoniškas platformeris pagal visas geriausias senosios klasikos tradicijas. Po kelių pirmų lygių netgi tampa panašiai beveik antžmogiškai sunkus. Jei neatbaidžiau, kaina: dykai.

Knytt

Jei dauguma kompiuterinių žaidimų apskritai yra įtempti, dinamiški ir reikalaujantys absoliučios žaidėjo koncentracijos ir dėmėsio, Knytt yra viena tų baltų varnų. Jei juodos varnos yra Twist and Shout, tai Knytt, be abejo yra Norwegian wood. Nors sunku išgirti kažkurį vieną aspektą – grafika ar garsas nėra pribloškiamai genialūs – tačiau bendras jų poveikis, kartu su ramiu, nepanikuojančiu gameplayjumi (viskas labiau primena spalvingą albumą, nei galvosūkį/šaudosūkį) paverčiau Knytt malonia kelione. Kaina: visai visai nemokama.

Pabaigai. Dwarf Fortress

Apie Dwarf Fortress galima rašyti be galo daug. Žaidimo, jo kūrėjų ir fanatiškų žaidėjų fenomenai galėtų būti neblogos temos psichologijos arba filosofijos moksliniam straipsniui. Aš daug nesiplėsiu, tiesiog paintriguosiu, kad DF yra pavyzdys to, kuo galėjo tapti kompiuteriniai žaidimai, jei jų kūrėjai nebūtų ėję iš proto dėl tikroviškesnės grafikos arba nebūtų gūžęsi nuo trumparegių akcininkų, kurie bijo bet kokios ambicingesnės idėjos. DF tai fantasy stiliaus tvirtovės simuliatorius, prisimuliuojantis tokią įvarenybę mažyčių detalių ir suliejantis tai į aiškią visumą, kad žaidimui nebėra reikalinga visiškai jokia siužetinė linija – kiekvienas žaidžiantysis lipdo savo, nuosavą, šiek tiek fatališką, bet unikalią istoriją. Rogue-like, ASCII grafika, kaina: nė sudilusios kapeikos.