Re: Stendupas ir Lietuva. Juoko kultūros užuomazgos?

November 13, 2010 § 3 Comments

LNK. Lėkštas nudebilinimo klozetas. Arba laisvas nusitašymo kelias. Kaip jau minėjo kolega, lietuviškame telike juoko kultūros nėra ir didelis klausimas, ar kokia nors kultūra ten egzistuoja apskritai. Bet apie kokią kultūrą, ir ypač juoko, galime kalbėti, kai nėra ne tik tradicijos kažką rengti ir plėtoti, bet toks dalykas kaip “tradicija” yra suvokiamas margučiais, verpstėm ir tautinėm juostom. Retais atvejais viskas pasibaigia “Pagauk kampą”, kuris numiršta dėl priežasties, kurią aptarsiu vėliau.  Kaip ten bebūtų, bandžiau rasti juokingų dalykų geraja prasme ir išgelbėti Lietuvą nuo skeptikų.

jama&W

jama&w – Arūnas ‘w’ Blažys ir Rokas ‘jama’ Grajauskas. Savo atliekamą žanrą jie apibūdina kaip “acoustic freestyle games”. Vieną vėlų lapkričio vakarą feisbuke, Fluxus Ministerijos puslapyje, pasirodė video įrašas iš jama&w pasirodymo. Kažkas groja, kažkas bando repuoti… Publika įtartinai tyli. “Jūsų rankos į mane čia tiesis,/ir bus amžinas pavėsis”. Paguglinęs pamačiau viską dar kitaip. Publika juokėsi ir šoko. Sakysi, kad šiandien prie muzikos juokiasi ir šoka daug kas. Nesu taip gerai išmanantis humorą, improvizacijas, show, ir kt. publikos džiuginimus, bet man pasirodė, kad jama&w remiksavo stand-up’ą, muziką, ir kontaktą su publika, taip gaudami kažką nelabai matyto/girdėto Lietuvoje. Pats geriausias pavyzdys – pasirodymas Artistuose.

SLAM poezija

Dar vienas mano dėmesį patraukęs reiškinys – slam poezija ir slam poezijos varžybos, skaitymai ir kitokios apraiškos. Pirmą kartą su tuo susidūriau toje pačioje FxM, ir pamatęs Kudirką (daugeliui žinomą MC Messiah vardu), pasakojantį apie slam, poeziją, atviravimus ir malonumus, iš pradžių viena ausim bandžiau girdėti, o kita stengiausi ignoruoti, nes viskas atrodė labai kvaila. Pristatymas, kuriame skamba žodis “poezija”, “skaitymai”, man visada asociavosi su nutrintais Poezijos pavasariais. Po kurio laiko visiems žiūrovams buvo išdalinti popieriaus lapai, rašikliai, ir išgirdau raginimą užrašyti galvos turinį, o vėliau ateiti jo perskaityti. Toliau sėkmingai visa tai praignoravęs po 15 minučių likau visiškai nustebintas. Moterys, vyrai, jaunimas, atėję atsitiktinai, ir užrašę “galvos turinį”, ėjo ir skaitė. Žinoma, buvo visko – nuo poezijos pavasariais smirdinčių liūdnų padejavimų iki Kudirkiškų žodžių žaismų, kurie taip pat sėkmingai kaip ir jama&w pasirodymai, visiems kėlė juoką.

Čia – laikas.lt interviu slam poezijos tema.

Nesakau, kad jama&w su slam poezija įkūnyja humorą ar kaip nors mezga juoko kultūrą, bet prisimenant kolegos postą, manau, jog tai yra geras postūmis teigiama linkme. Jau minėtas Jankevičius, Humoro klubas, Kazlas ir kt. irgi buvo geras postūmis, bet, įtariu, truputį perspaudė ir persistengė. Gal naiviai, gal pernelyg neišprususiai, bet tikiu, kad judėjimas “ne telike” kada nors gali paveikti ir judėjimus “telike”. Staigus šuolis nuo “Dzin” ir Ambrozijos iki kažkokio civilizuoto protingo humoro yra sunkiai įmanomas. Čia ir turėtų atsirasti kažkokia tradicija, kuri plėtojama ir tęsiama palengvintų gydymasi nuo LNK. Linkiu slam poezijai ir kitiems panašiems, čia neaptartiems dalykams, tokia tradicija tapti.

Advertisements

Stendupas ir Lietuva

November 13, 2010 § 1 Comment

Stand-up‘Stand-up comedy’ manau galima pavadinti pačiu paprasčiausiu ir pradiniu komedijos žanru. Vienas žmogus, vienas mikrofonas (aišku su išimtimis – kaip kad Bill Bailey) ir serija paprastų, bet efektingai papasakotų pokštų. Ir taip ant kiekvieno kampo – nuo mėgėjų vietiniame bariuke per open-mic naktis iki pilnas daugiatūkstantines arenas surenkančių žvaigždžių (pvz. Michael McIntyre ar Lee Evans). Britai netgi turi atskirą komikų festivalį. O kaip gi lietuviai? Mane visada glumino tokio žanro trūkumas Tėvynėje.

Pirmą kartą apie tokį akivaizdžią tuštumą namuose susimasčiau pradėjęs žiūrėti Jungtinės Karalystės televiziją ir užtikęs ‘panel-shows‘ tipo programas. Tūlam lietuviui tokių laidų matyti turbūt neteko. Panel-show yra pramoginio tipo laida-žaidimas, kurios metu žaidėjai (4-6 žinomi komikai, o kartais ir šiaip visuomenės veikėjai) varžosi atsakinėdami į klausimas apie muziką (Nevermind the Buzzcocks), nūdienos aktualijas (Mock the Week) ar įdomius faktelius (QI). Žaidimo dalis dažniausiai nėra labai svarbi ir nors laidos metu figuruoja tam tikri taškai, o galiausiai išrenkamas nugalėtojas ar nugalėjusi komanda – visa tai tiesiog skirta palaikyti laidos struktūrą. Svarbiausia čia pačių komikų sąmojai, šiek tiek suplanuoti išanksto ar visiškai spontaniški, bet nuolatos be galo išradingi. Ir aš visiškai neperdedu. Tokių laidų eteryje labai nemažai ir tai nenuostabu – turint stiprius transliuotojus tokias studijines laidas, netgi su gyva publika gaminti yra visai nesudėtinga ir pigu – pagrindinės išlaidos turbūt tenka būtent mokant talentui – komikams. Rezultatas – labai maloniai susižiūrinti, gudri (čia aišku priklauso nuo humoro lygio,bet kaip minėjau – jis dažniausiai aukštas) laida, kuri surenka neblogus reitingus.

Kodėl to nėra Lietuvoje? Mes amžinai įstrigę su lėkštomis ‘Dzin’, Ambrozijomis ar kažkada eterį teršusiais ‘Tegyvuoja Karalius!’, kur visi pokštai tėra blogai pervadinti anekdotai iš rusiškų Interneto svetainių. Man rodos, kad pakelti lietuviško juoko kultūrą reikia galiausiai nustoti pasakoti anekdotus (o kur dar 10 metų senumo ‘Lietuvos anekdotų čempionatas‘) ir skatinti kokybišką stend-upą. Tokia pokštavimo formą verčia įdėti daug daugiau pastangų ir kūrybos, mokytis iš savo klaidų, ugdyti bent minimalius aktorinius sugebėjimus, kai tuo tarpu anekdotus tiesiog reikalauja atminties jo nepamirštant. Turėjome visai pusėtina ‘Humoro klubą‘, kažkada aktorius Rolandas Kazlas bandė kultūrnamiuose nebepasakoti anekdotų, o sugalvoti ką nors savo, bet tai praktiškai ir viskas. Nėra tradicijos tokius pasirodymus rengti baruose, skatinti šmaikščius žmones išbandyti jėgas prieš auditoriją.

Galima būtų sakyti, kad nereikia čia lygiuotis, esame saviti ir savitai juokaujame, tačiau bent jau aš pastebiu didelį trūkumą tų, kurie sugeba prajuokinti auditoriją savo pačių sugalvotu turiniu. Algis Greitai ir Šapauskas? Jankevičius, jei jis būtų toliau bandęs tobulėti? Galbūt Tadas Vidmantas? Turbūt kažką pamiršau, bet suprantate kurlenkiu – sąrašas tikrai nebūtų ilgas. Stend-upas ugdo humoro talentus, o tai gali būti netgi visuomeniškas dalykas, brandžios populiarios kultūros ugdymas, o ne vien tik entertainmentas. Galbūt LRT skaito?

Where Am I?

You are currently browsing the humoras category at Balandžiai teroristai.