PDF’as, kuris išgelbės medį

“Žalias” pdf’as yra WWF‘as. Tai toks PDF’as, kuris nemokės išsiprintinti, taip išgelbėdamas dar vieną medį. Nemanau, kad tai bus veiksminga ar įdomu, kaip ir didžioji dauguma tokių žalių akcijų, kampanijų ir iniciatyvų. Kaip ten bebūtų, ikonkė tikrai graži, kaip ir nuobodžiai skambus šūkis “SAVE AS WWF, SAVE A TREE”.

Kam nors naudingas FAQ’as

 

Sharing is caring. Skaitiniai ir žiūriniai #1

Šįkart pagailėsiu jūsų dėmesio ir nesitaškysiu savo asmeninėmis įžvalgomis užleisdamas vietą protingesniems ir gudresniems už mane. Šiame linkų sąrašiuke atiduodu duoklę toms interneto gerybėms, kurios pastarąjį mėnesį dirgino mano smalsumo receptorius.

RIMTA

• Viena didžiausių mano aistrų turbūt yra istorijos. Ir ne tik tos, kurios surašytos istorijos vadovėliuose, bet visos išlendančios netikėtose vietose – iš blogų, facebooko albumų, grafičių ant sienų, dainų, televizijos, vikipedijos straipsnių ir pan. Jeigu tikėti Brian’u Boyd’u,  mūsų smegenys jau taip pagamintos, kad lengviausiai informaciją suprantame nuoseklaus pasakojimo pavidalu. Apie istoriją kaip žaidimą ir naujovišką apsakymo mediumą šitame ganėtinai sename, bet puikiame blogo įraše apie We Tell Stories.
• Matthew Sheret pasakoja apie istorinius įvykius perteiktus gero pasakojimo forma ir kaip internetai ir šiuolaikinės technologijos leidžia mums įsijausti į keliautojo laiku rolę, prieinant prie daugybės įdomybių pirminių šaltinių. Nota bene: blogo įrašą skaityti daug lengviau žinant ir esant mačius Doctor Who.
• Tęsiant mintį apie istorijas – štai labai geras interviu su vienu geriausiu visų laikų storytelleriu (istorijų pasakotojas tiesiog neskamba taip gerai) Francis Ford Coppola.
• Nors po pasaulį dundantis WikiLeaks griaustinis jau šiek tiek aprimo, turbūt iki kitos krūvelės jautrios informacijos iš purvinų Šveicarijos bankų, įžvalgus straipsnis The Blast Shack mandig vis dar labai aktualus. Apie simbolinius viso furoro aspektus ir kodėl Julian Assange personifikuoja internetą.
• Šalia WikiLeaks nūdienos laikraščių puslapiuose figūruoja Twitteris ir tariamai jo indikuoti neramumai Irane, Tunise ar Egipte. Pasaulinis blogingo žvaigždūnas Cory Doctorow išsamiai analizuoja, ką interneto aktivizmas reiškia mūsų visuomenėse.

ĮDOMU

• Viena geriausių mano matytų TED prezentacijų apie tai, kodėl sunku kurti šokiruojantį meną Jackass amžiuje ir ką daryti menininkui norinčiam supurtyti sistemą. Viva la Monochrome!
• Šiek tiek apie 21-ojo amžiaus archeologiją ir Google Earth indėlį į tai.
• Ian Bogost – kompiuterinių žaidimų dizaineris, teoretikas ir kritikas ne taip jau seniai sukūrė Clow Clicker – parodiją idiotiškai kompulsyvių facebookinių žaidimų (a.k.a. Farmville). Parodija sulaukė dėmėsio ir nuo šiol galima savo cowclickinimo poreikius patenkinti ir kitose internetinėse platformose. Genialu.
• Wired žurnalo skaitalas apie tai, kaip gudrūs mokslo vyrai sugeba laužyti ne tik blackjack sistemas kazino, bet ir išlošti momentinių loterijų bilietuose.
• Keista liga, apie kurią turbūt niekad negirdėjote. Prozopagnozija arba veidų aklumas.

SMAGU

• Įdomiausių iš vikipedijos pašalintų straipsnių pavadinimai. Tarp jų tokie hitai kaip “Judaism and bus stops”, “Michelle Obama’s arms” ir “List of people famous for singing badly”.
• Trumpa pasakėlė kaip armija bandė LSD ant kareivių.

Egiptas, tutanchamonas ir LDK

“Muziejuje dirbti ne prestižas. Senienų gyvenimas ir mirtis – pačių senienų reikalas. Menas – tai…” Čia būtų galima pradėti rašyti liaudies meno apibrėžimų žinyną. Tai visai dažnos frazės, kurias galima išgirsti autobuse, troleibuse, perkant ledus arba laukiant eilėje į viešą tualetą, ypač kokiame nors festivalyje. Arba maximoj stovint prie žurnalų stendo. O dažniausiai šungrybių privisusiuose kabakuose ir kitokiose moderniose agorose. Žodžiu, jautri tema. O jautri tema gaunasi ne šiaip sau. Kaip ir politika, ekonomika, globalinis atšilimas, meno tema dabar yra prieinama visiems ir iš visų galų. Todėl ir aptariama dažniausiai tam skirtoje vietoje – supuvusioje modernioje agoroje. Ir visi yra ekspertai. Gal ir nieko blogo – visi nutaria, bet nesutaria, kas yra menas ir ką reikia kabinti ant baltos sienos, o ką padėti ant grindų arba išmesti. Svarbiausia, kad apie tai apskritai šnekama ir šnekama daug.

Pastaruoju metu vykstant įvairiems procesams meno prigimtis, paskirtis ir kiti klausimai tapo tokie svarbūs, kad beveik verti aptarimo euro ir ne tik parlamente. Noriu pasakyti štai ką: ekspertų komanda taip įsijautė į karštas diskusijas apie meną, kad pamiršo elementarius dalykus.

Katik itin aštrūs Egipto įvykiai išpurtė (ir vis dar purto) biednų politikų, politologų, žurnalistų, taikdarių, blogerių ir kitų isteriškų paranojikų nervų sandėlius. Kam tai dar galėtų būti įdomu, jei ne šitiems išvardintiesiems? Kadangi gyvename ekspertų amžiuje, greitai gaučiau į galvą, nes tai įdomu išskirtinai visiems. Turbūt net bedarbis našlys iš kokio nors čiučmekų kaimo rastų priežastį jaudintis dėl Egipto. Ir ačiū dievui. Bėda šį kartą kitokia – ne kam įdomu, o kas.

Tai va. Pagrindinė šito posto tema turėjo būti ir vis dar yra muziejai, menas ir tas baisus žodis – paveldas. Egiptą minėjau ne šiaip sau. Mažai kam parūpo Egipto muziejus Kaire ir meno ar istorinės vertybės, saugomos jame. O vertybės ne šiaip sau… Tutanchamono kaukė, faraonų mumijos ir kitos gėrybės, dėl kurių taip plėšėsi didžioji dalis Vakarų… Visa Egipto ir iki jo istorija surinkta ten. Ekspertų komisija, diskutuodama, kam prezidentas turėtų perleisti valdžią ir kada pastatysime gugenhaimą, visa tai pamiršo. Kam įdomi faraono auksinė kaukė ir papuvę faraonai? Turbūt niekam, nes dvi mumijos jau sunaikintos.

Turbūt labiausiai norėjau lengvai pasiskųsti tokiu praradimu [tuoj man pasakys draugai ir kolegos, kad anoks čia praradimas ir myžčioju neaišku ko] ir nedėmesingumu ir pusiau retoriškai paklausti. Kilus grėsmei, kas būtų verta išsaugoti Lietuvoje? Viskas čia svarbu – ir muziejus, ir jo eksponatai, ir viso to paskirtis, apie kurią šį kartą nesiplėsiu, nes ir taip turėtų būti viskas aišku. Nors Lietuvoje žmonės nėra linkę laisvalaikį aukoti muziejams, tačiau tokių įstaigų turime net taip jau ir mažai. Muziejai.lt 2009 metų statistikoje nurodytas skaičius 105. Ir čia ne pabaiga… Ekspertų diskusijų ir čia trisdešimt penki tūkstančiai skirtingų apie tą patį. Bet galima pastebėti, jog net tie, kurie mėgsta užsukti į įstaigą, turinčią bent simbolinį muziejaus statusą, dažniausiai mėgsta „nesąmonių muziejų“, o ne Nacionalinio muziejaus LDK ekspoziciją. Tada man visada kyla klausimas, kuo visiems, be pinigų problemų, kliūna šaunusis Antinio Puskalnis Neries krantinėje arba ietis, persmeigusi baltąjį tiltą. Taigi, ką reikėtų išsaugoti, o ką palikti likimo valiai?

Daniel Grendon ir Paste Project

Jaunasis anglų fotografas Daniel Grendon, kukliai ir nesigirdamas, turi ką parodyti.

O Paste Project itin vertas dėmesio. Čia galima rasti daugiau informacijos apie IDĖJĄ. Dalyvauti gali bet kas. Panašiai, kaip ir mūsų tautietis paul paper projekte Could Be Me, D. Grendon siūlo pakalbėti apie autorystę, kūrėjo statusą ir kt. aktualius dalykus. Projektas visiškai naujas, tad kol kas tai nedidelis paskatinimas jums ir jūsų pažįstamiems fotkintojams ir ne tik atkreipti dėmesį ir galbūt sudalyvauti.

Verta pastebėti, kad vien projekto “šablonai” savaime atrodo įdomiai. Man jie labai patinka jau dabar, ir nežinau, ar pačiam kiltų “pelė ir fotošopas” ką nors į tai klijuoti.

Daniel Grendon

Paste Project