Nuobodoka Zeitgeist evangelika

Visų barsukų mėgstamiausias konspiracinis filmas grįžta! Prieš kelias savaites į interneto tyrus nemokamam dalinimuisi buvo paleista trečioji jo dalis – Zeitgeist: Moving Forward. Šiaip jau nesu didelis konspiracinių teorijų ir propagandinės dokumentikos fanas, kad ir kokią ideologiją ji skelbtų, bet pats Zeitgeistas yra tapęs šiokiu tokiu fenomenu ir manau, kad po kelių mėnesių, kaip ir prieš tai sekę du filmai, ims išlindinėti piktų žmonių internete ginčuose ir diskusijose prie alaus, tad nusprendžiau apsišviesti. Taigi, mano pastebėjimai.

(Beje, tiems kurie taip pat nori sužinoti KPŠ aš nurodyčiau filmo autoriaus ir The Zeitgeist Movement jūtūbinius kanalus. Ten galima rasti visus tris filmus.)

Blogi dalykai:

Filmo faktai. Aš tingiu leistis į kalbas apie kiekvieną jų atskirai, bet turiu tokį griaužantį jausmą, kad dauguma jų yra absoliutus bullshitas. Nuo to laiko, kai pirmasis undergraundinio populiarumo sulaukęs filmas žėrė iš užpakalio trauktus faktus apie 9/11 tragedijos konspiraciją, patobulėjimo šioje srityje nėra. Tas pats nenoras pasidalinti informacija apie tai iš kur ištraukti esminiai filmo statistiniai duomenys, tiesiog per visą kadrą (nėkiek neperdedu) taškomasi skaičiais – 75%, 15 trilijonų dolerių ir pan. O kur dar svaidymaisi futuristiniais pavadinimais tiesiog vardinant aibes technologijų, kurios  bene ateityje be jokios abejonės išgelbės pasaulį, ar kas penkias minutes įvedant naują, be galo gudrų terminą, nenaudojamą niekur kitur tik pačiame filme, nes bene tai palengvina dėstymą. Bežiūrint niekaip neapleido nuojauta, kad žiūrovas yra tiesiog užverčiamas visu tuo, kad šiek tiek atjungti kritiškąją jo mąstymo dalį. Maždaug taip: „Štai skaičius – iš kur jis? Nesiblaškykite į tai gilindamiesi, nes pamesite filmo dėstymo eigą – štai naujas terminas – ką jis reiškia? Aš juk sakiau. nebūtumėte blaškęsi būtumėt išgirdę – štai skaičius“ ir taip be galo.

Konspiracijos teorija. Nors filmas ir nepalieka tokio nemalonaus jausmo gomuryje kaip nemaloniai teisuoliškas originalusis Zeitgeist ar pats savo ekonomikos vizijoje susipainiojęs Addendum, (Moving Forward galbūt net yra savotiškai mielas, kaip pavyzdžiui, yra mielas vaikas naiviai siunčiantis savo santaupas Lansbergiui) tačiau jis vis dar tebėra kvailai konspiraciškai teoriškas. Turi omenyje sugebėjimą sudaryti be galo supaprastintą įsivaizdavimą apie tai kaip veikia pasaulis, užmirštant aibę svarbių detalių ir faktorių ir tiesiog stačiai ignoruojant kai kurias sritis. Ant tokio naivaus visuomenės supratimo pastatytas utopinis pasaulio modelis aišku atrodo žaviai, bet maždaug ties tuom viskas ir baigiasi. Yra priežastys tam, kodėl nėra šalies aprašytos Platono „Valstybėje“.

Žmonės, kurie tikės šiuo filmu. Negaliu nesutikti, kad vietomis buvo paminėta visai pusėtinų įžvalgų, kuris galbūt netgi yra teisingos, bet filmo kulminacija ir visa ta bepiniginė visuomenė privertė mane jau dabar bodėtis tos akimirkos, kai sutiksiu kokį Zeitgeisto evangeliką. Nežinau iš kur yra atsiradęs šitas kvailas argumentas „aš mačiau apie tai dokumentiką“, bet jis mane verčia griežti dantimis. Taip, egzistuoja dokumentinių filmų, kurie tiksliai ir objektyviai pasakoja apie įvairius reiškinius, mokslą ar aktualijas, bet jiems galioja tie patys kriterijai  kaip ir bet kokiai kitai medijai. Kažkas ne tampa tiesa, vien dėl to, kad dokumentinis filmas taip sakė, lygiai taip pat, kaip nevisos knygos sako tiesą ar nevisi interneto puslapiai yra verti pasitikėjimo.

Geri dalykai:

Nemokamumas. Elai Gorai – eat your heart out. Nors iš Elo ir sunku juoktis – manau jis pasiekė savo ir jo ego tikrai gavo gerą užsipatenkinimą su tuo Nobelio prizu, bet dalinti savo filmą nemokamai, kuris, kad ir koks propagandinis būtų, yra visai simpatiškai padarytas atsižvelgiant į jo biudžetą, tai bent jau prideda visai bendrai žinutei nuoširdumo.

Transdiscipliniškumas. Nors, kaip minėjau, filmas ir suplaka sau palankias teorijas iš ekologijos, ekonomikos, psichologijos, fizikos, sociologijos ir dar bala žino ko į vieną didelę neaiškią masę, bendrai žiūrint, bandymas išeiti už vienos disciplinos ribų sprendžiant opias problemas kaip, pavyzdžiui, globalinis atšilimas ar skurdas, yra naudingas dalykas ir galintis duoti vaisių.

Summa summarum:

Be abejonės, būtų smagu tikėti, kad visas problemos būtų galima išspręsti tiesiog suverčiant visą popierinę pasaulio valiutą į vieną didelę krūvą (žiūr. paskutinę filmo sceną), bet, deja tiesa nėra visuomet susijusi su tuo, kas smagu.

Christian Montenegro ir sociokultūrizmas

http://www.christianmontenegro.com.ar/

Geras ir neblogas telikas 2010

Lietuviškuose internetuose yra priimtina neigiamai kalbėti apie televiziją. Pigu, neskoninga, kvaila. Beprasmis trečiarūšių žvaigždūnų šou. Išvis – turėti televizorių namie, tai bemaž rodyti savo provincialumo lygį. Anot eilinio bloginančio internauto – vienintelis dalykas vertas truputėlio pagarbos yra žinių laidos, bet ir tos, aišku, negali prilygti nepaprastai objektyviai ir išmintingai lietuviškai blogosferai.

Apie šitokio fenomeno priežasties nenoriu per daug leistis į kalbas. Tik noriu paminėti, kad beatodairiškas visos medijos formos dergimas yra labai trumparegiškas. Net jei esi nepatenkintas lietuviška produkcija – yra daugybė užsieninių darbų (kuriuos kartais lietuviški kanalai nusiperka, kartais ne) kurie iš tiesų yra verti dėmesio. Tl;dr – televizija nėra šūdas.

Kaip argumentą noriu pristatyti gerus ir neblogus telikus, kuriuos aš žiūrėjau 2010 metais (taip, taip. banalus metų sąrašas. einu šikt.)

1. The Wire. Mano 2010 metai prasidėjo visiškai nesveika obsesija šiuo HBO epu. Vienintelė problema su kuria susiduriau – įtikinti kitus televizorių išpažįstančius žmones pažiūrėti The Wire nėra lengva. Apibūdinti jį rašytiniu žodžiu, aš manau, yra beveik neįmanoma. Serialo istorijos išmatavimas prilygsta Dostojevskio romanams, subtilumas perteiktinas tik vaizdinėmis priemonėmis, o aktorinis meistriškumas ir dialogai nepasiduoda įspūdžių lygio aprašymams ar citatoms. Jį tiesiog reikia žiūrėti. Už bet kokio žanro rėmų išlendantis telikas.
2. Lost. Anglosaksai apie tokius dalykus kaip Lost žiūrėjimas sako „love-hate relationship“. Gali stačiai mylėti lostus už ypatingą mistinę ir paslaptingą jo atmosferą, gali nekęsti lostų už ypatingai nepaaiškintas mistiškas ir paslaptingas siužetines linijas. Gali nekęsti savęs už tai, kad tau patinka lostai arba gali mėgautis savo neapykanta jiems. 2010-ųjų Lost finalinė serija galutinai padalino žiūrovus į dvi stovyklas, o aš, jau daugiau nei po pusmečio, vis dar negaliu apsispręsti, kuriai pusei priklausau. Vis tiek turbūt reikia jausti pagarbą prodiuseriams, kad nepaisant be galo sudėtingos serialo istorijos, sugebėjo išlaikyti tikrai nemažai auditorijos ištisus šešis sezonus.  Belenkaip siužetiškai painus telikas.
3. Penn and Teller: Bullshit! Penn & Teller yra nuostabus amerikiečių iliuzionistų duetas, kurie laisvu nuo profesijos laiku veda laidą apie pseudošūdmokslininkius, kvailus prietarus, šiuolaikinius mitus ir šiaip žmogišką kvailumą. Visa tai daroma ypatingai neprastaburnišką kalba – visokie iš žmonių patiklumo besipelnantys sukčiai nuolatos vadinami „moverfakeriais“ ir „as-holais“, bet žinant, kad tokio pobūdžio žurnalistika yra mažuma jūroje aiškiareginių nesąmonių a.k.a. „Ekstrasensų mūšis“ (ir tai tiesa daugumoje šalių), galima jiems truputį atleisti. Nuotaikingai vulgarus telikas.
4. It‘s Always Sunny in Philadelphia. Nestandartinis amerikietiškas sitkomas. Nors set-up‘as gal ir primena amerikietiškus canned laughter šūdukus – veikėjai dirba nuosavame bare ir neretai užsiima šūdmaliavimu – siužetas britišku stiliumi gali pasisukti netikėčiausia kryptimi nuo netikėtos homoseksualios santuokos iki veikėjų plano suvaidinti savo mirtį. Maža to – Always Sunny neturi jokių tabu – patys egoistiškiausi ir niekintini veikėjai visoje televizijoje šaiposi visaip ir iš visko. Nulinio politkorektiškumo telikas. Beje – vaidina Danny DeVito.
5. Dar pažiūrėsim. Apie šią laidą esu rašęs jau anksčiau. Bėgant 2010-iesiems vis labiau įpratau prie jų stiliaus ir galiausiai juos pamilau. Užsieniniuose sketch show taip gausiai vartojamas punčlainas (neįsivaizduoju lietuviško atitikmens) šioje laidoje beveik nerastas – juokas kyla iš mažyčių, subtilių detalių. Dar pažiūrėsim niekad nenusirita iki visiško absurdo, bet niekad ir nesusiprastina iki anekdoto lygio farso. Geras lietuviškas telikas.
6. Sherlock. BBC apgyvendino įdomiausia visų laikų detektyvą mūsų dienų Londone ir tai padarė iš tiesų meistriškai. Ieškoti kabliukų ir klaidų dedukciniuose Šerloko sugebėjimuose turbūt nerekomenduotina, daug maloniau yra tiesiog stebėti besivystančią istoriją ir nepriekabiai žiūrėti į visą tą detektyvinę akrobatiką kaip malonų desertą. Tai turbūt ir yra stipriausia serialo pusė – visa istorija nėra pastatyta ant kažkokios gudrybės, kuri galiausiai yra pompastiškai atskleidžiama. Kiekvienoje iš trijų serijų šitos detektyvinių romaniūkščių esme tampančios detalės žarstomos į kairę ir dešinę ir žiūrovas gali susikaupti ties pačiais veikėjais ir siužetu. Ne per rimtas detektyvinis telikas.
7. An Idiot Abroad. Karlas Pilkingtonas yra nelabai apsišvietęs ir nuolatos dėl visko besiskundžiantis anglas su keisčiausia ir netikėčiausia nuomone apie visus ir viską. Tiems, kurie dar nežino kas jis toks – rekomenduoju atlikti vieną kitą Google ir YouTube paiešką. Šioje laidoje Karlas keliauja po pasaulį lankydamas 7 naujuosius pasaulio stebuklus (nemaišyti su 7 antikinio pasaulio stebuklais) ir visuomet suranda dėl ko galėtų būti nepatenkintas. Tai keistas mišinys komedijos ir kelionių dokumentikos, kuris verčia pačiam daugiau pagalvoti kodėl burbekliui Karlui vertėtų būti labiau sužavėtam, o kartais netgi pritarti keistiems jo pastebėjimams. Kitoks kelioninis telikas.

Jei netyčiom įvyko toks keistas sutapimas, kad jūsų ir mano televizijos skoniai sutapo, štai keletas neblogų telikų, apie kuriuos aš dar nepajutau noro rašyti pastraipos teksto: QI, Russel Howard‘s Good News, The Pacific, The Boondocks, Firefly, Deadwood, Code Monkeys, Alan Partridge (visos inkarnacijos). Nota bene: skonių sutapimo atveju taip pat prašyčiau ką nors užrekomenduoti komentaruose.