Du lietuviški dalykai

Būti kilusiam iš nedidelės, naujienų antraštėse nemirgančios šalies turi vieną įdomią ypatybę. Kartais tas pats savo sau įsikalbėtas provincialumas nugali ir imame stebėtis tuo, kad kažkas mažą šalį laiko bendros pasaulinės kultūros dalimi. Aš kalbu apie tą lietuvišką (bet tikriausiai egzistuojančią ir kur nors Gajanoje) reakciją, kuomet per užsienietišką, su Lietuva nieko bendrą neturinčią, žiniasklaidą (TV laidas, filmus, knygas, laikraščius…) pastebime kokią nors sąsają su Tėvyne. Žinoma, nuo 1990-ųjų tai po truputį nusidėvi. Nebesame kažkokia tai užmiršta Sovietų Sąjungos provincija, bet šį bei tą savarankiškai nuveikianti valstybė, apie kurią išsilavinusiam žmogui derėtų kažką žinoti. Bet turbūt dar daug vandens turi nutekėti kol nustebusiai nebeaikčiosime pirmą kartą sužinoję, kad Hanibalas Lekteris yra iš Lietuvos, Fibi iš Draugų palaiko Lietuvos krepšinio rinktinę (arba Grateful Dead… bet greičiausiai Lietuvos krepšinio rinktinę), prostitutės seriale The Wire kalba lietuviškai (klipas, deja, jūtūbės vandenyne neegzistuoja), o žymūs amerikiečių autoriai norėdami gali prikurti nebūtų Lietuvos nusikaltėlių ir politikų.

Per pastarasias dvi dienas pats porą kartų patyriau tokias „O. Lietuva!” akimirkas ir pamaniau, kad būtų įdomu jomis pasidalinti.

Pirmoji – skaitant komiksus. Niekad nebuvau didelis komiksų skaitytojas, o fiziniu pavidalu, be lietuviškų „Donald Duck“ ir „Mickey Mouse“, buvau čiupinėjęs vieną vienintelį Betmeno numerį. Bet turiu pasakyti, kad visados laikiau tai spraga savo išsilavinime, kuria reikia po truputį kamšyti. Panašiai kaip, tarkim, bandau bent minimaliai apsišviesti anime žanre protarpiais pažiūrėdamas porą serijų to ar ano. Anime/manga yra kažkuo panaši į vakarietiškų komiksų sub-kultūrą. Abi formas mainstreamas yra linkęs nurašyti kaip labai nišines dėl populiariausio jų turinio (Dragon Ball Z/Naruto ar Superman/X-men), bet nuolat pamirštama, kad yra sukurta daug neblogų darbų, kurie negauna pelnyto dėmesio būtent del savo formos. Anyway, daug netempiant, Vilniaus paminėjimas.

Warren Ellis (vienas žymesnių ir įdomesnių šiuolaikinių komiksų autorių) ir jo komiksų serija Transmetropolitan. Distopinis ateities miestas, knibždantis keisčiausių rasių, religijų, ateivių, kiber-pankinių aparatų ir mutantų. Nenuorama žurnalistas Voras Jeruzalė (originalas – Spider Jerusalem) bando surinkti faktus apie tarprūšinių (pusiau žmonių-pusiau ateivių) maištą ir ambicijas savo rajoną prijungti prie kito teritorinio vieneto vadinamo… Vilnius. Žodžiai Vilnius arba Old Vilnius paminimi 2-3-iame komikso numeriuose kokius penkis kartus ir nors tai tėra tiesiog pasiskolintas pavadinimas, kurių Transmetropolitan yra apstu (Bulgakov aikštė, Birmingham judėjimas), mane, pirmą kartą skaitantį Warren Ellis darbus, labai pradžiugino, kad lietuviškumas bent jau tokia forma bus išsaugotas purviname ateities metropolyje.

Antroji akimirka visai nenetikėta (jei tai esa žodis). Coppers – naujas britiško kanalo Channel 4 projektas. Fly-on-the-wall stiliaus dokumentika apie kasdienius policininkų vargus.( Jei galvojate, kad tai kažkas panašaus kaip lietuviškai Farai ar tokio žanro užsieniniai pradininkai – klystate. Tai turbūt pati žmogiškiausia laida apie policijos darbą. Čia nėra „įtampos melelodijomis“ nuspalvintų gaudynių ar oficialiais policininkų balsais beriamų („3:30 nakties, gavome iškvietimą į Kaune esantį Šilainių rajoną dėl įsilaužimo į butą. Skubame“). Vienoje iš serijų pasakojama, ką mąsto policininkai  šeštadienio vakarą miesto centre (Wakefield) ganydami girtą žmonių minią. Ir kur buvęs, kur nebuvęs išpurtusiu girtu veidu lietuvis beria britų policininkams saują keiksmažodžių rusų kalbą, o jų pasiųstas eiti savais keliais ir nemaišyti iškilmingai sako „Aš lietuvis blet.“ Turbūt nereikia daryti skubotų išvadų ir verkšlenti – „va kokie lietuviai degradai ir girtuokliai“. Patys britai ten atrodo ne ką geriau, o kadangi lietuvių Jungtinėje Karalystėje atsirado labai nemažai, tikriausiai nereikia stebėtis, kad kažkas iš jų pakliūna ir ant televizoriaus. Galiausiai patys užsieniečiai kartais patenka į mūsų laikraščių puslapius, kai tarp girtų škotų futbolo sirgalių atsiranda keletas visiškų idiotų. Mane nustebino ne pats faktas, o daugiau tai, ką gerb. girtas lietuvis nutaria deklaruoti policininkams. „Aš lietuvis blet“. Apie lietuvių užsienyje mentalitetą būtų galima rašyti ištisą knygą, o šita frazė galėtų būti puiki tokios knygos iliustracija. O taip pat ir iliustracija posto temai.

P.S. Susidomėjusiems:  Transmetropolitan galima nusipirkti Amazonėje arba virtualiu pavidalu rasti TPB trekeryje. Coppers JK rezidentai gali pažiūrėti šiuo adresu, o visi kiti gali ieškoti britiškos televizijos trekeriuose (pvz., thebox.bz).

Re: Stendupas ir Lietuva. Juoko kultūros užuomazgos?

LNK. Lėkštas nudebilinimo klozetas. Arba laisvas nusitašymo kelias. Kaip jau minėjo kolega, lietuviškame telike juoko kultūros nėra ir didelis klausimas, ar kokia nors kultūra ten egzistuoja apskritai. Bet apie kokią kultūrą, ir ypač juoko, galime kalbėti, kai nėra ne tik tradicijos kažką rengti ir plėtoti, bet toks dalykas kaip “tradicija” yra suvokiamas margučiais, verpstėm ir tautinėm juostom. Retais atvejais viskas pasibaigia “Pagauk kampą”, kuris numiršta dėl priežasties, kurią aptarsiu vėliau.  Kaip ten bebūtų, bandžiau rasti juokingų dalykų geraja prasme ir išgelbėti Lietuvą nuo skeptikų.

jama&W

jama&w – Arūnas ‘w’ Blažys ir Rokas ‘jama’ Grajauskas. Savo atliekamą žanrą jie apibūdina kaip “acoustic freestyle games”. Vieną vėlų lapkričio vakarą feisbuke, Fluxus Ministerijos puslapyje, pasirodė video įrašas iš jama&w pasirodymo. Kažkas groja, kažkas bando repuoti… Publika įtartinai tyli. “Jūsų rankos į mane čia tiesis,/ir bus amžinas pavėsis”. Paguglinęs pamačiau viską dar kitaip. Publika juokėsi ir šoko. Sakysi, kad šiandien prie muzikos juokiasi ir šoka daug kas. Nesu taip gerai išmanantis humorą, improvizacijas, show, ir kt. publikos džiuginimus, bet man pasirodė, kad jama&w remiksavo stand-up’ą, muziką, ir kontaktą su publika, taip gaudami kažką nelabai matyto/girdėto Lietuvoje. Pats geriausias pavyzdys – pasirodymas Artistuose.

SLAM poezija

Dar vienas mano dėmesį patraukęs reiškinys – slam poezija ir slam poezijos varžybos, skaitymai ir kitokios apraiškos. Pirmą kartą su tuo susidūriau toje pačioje FxM, ir pamatęs Kudirką (daugeliui žinomą MC Messiah vardu), pasakojantį apie slam, poeziją, atviravimus ir malonumus, iš pradžių viena ausim bandžiau girdėti, o kita stengiausi ignoruoti, nes viskas atrodė labai kvaila. Pristatymas, kuriame skamba žodis “poezija”, “skaitymai”, man visada asociavosi su nutrintais Poezijos pavasariais. Po kurio laiko visiems žiūrovams buvo išdalinti popieriaus lapai, rašikliai, ir išgirdau raginimą užrašyti galvos turinį, o vėliau ateiti jo perskaityti. Toliau sėkmingai visa tai praignoravęs po 15 minučių likau visiškai nustebintas. Moterys, vyrai, jaunimas, atėję atsitiktinai, ir užrašę “galvos turinį”, ėjo ir skaitė. Žinoma, buvo visko – nuo poezijos pavasariais smirdinčių liūdnų padejavimų iki Kudirkiškų žodžių žaismų, kurie taip pat sėkmingai kaip ir jama&w pasirodymai, visiems kėlė juoką.

Čia – laikas.lt interviu slam poezijos tema.

Nesakau, kad jama&w su slam poezija įkūnyja humorą ar kaip nors mezga juoko kultūrą, bet prisimenant kolegos postą, manau, jog tai yra geras postūmis teigiama linkme. Jau minėtas Jankevičius, Humoro klubas, Kazlas ir kt. irgi buvo geras postūmis, bet, įtariu, truputį perspaudė ir persistengė. Gal naiviai, gal pernelyg neišprususiai, bet tikiu, kad judėjimas “ne telike” kada nors gali paveikti ir judėjimus “telike”. Staigus šuolis nuo “Dzin” ir Ambrozijos iki kažkokio civilizuoto protingo humoro yra sunkiai įmanomas. Čia ir turėtų atsirasti kažkokia tradicija, kuri plėtojama ir tęsiama palengvintų gydymasi nuo LNK. Linkiu slam poezijai ir kitiems panašiems, čia neaptartiems dalykams, tokia tradicija tapti.

Stendupas ir Lietuva

‘Stand-up comedy’ manau galima pavadinti pačiu paprasčiausiu ir pradiniu komedijos žanru. Vienas žmogus, vienas mikrofonas (aišku su išimtimis – kaip kad Bill Bailey) ir serija paprastų, bet efektingai papasakotų pokštų. Ir taip ant kiekvieno kampo – nuo mėgėjų vietiniame bariuke per open-mic naktis iki pilnas daugiatūkstantines arenas surenkančių žvaigždžių (pvz. Michael McIntyre ar Lee Evans). Britai netgi turi atskirą komikų festivalį. O kaip gi lietuviai? Mane visada glumino tokio žanro trūkumas Tėvynėje.

Pirmą kartą apie tokį akivaizdžią tuštumą namuose susimasčiau pradėjęs žiūrėti Jungtinės Karalystės televiziją ir užtikęs ‘panel-shows‘ tipo programas. Tūlam lietuviui tokių laidų matyti turbūt neteko. Panel-show yra pramoginio tipo laida-žaidimas, kurios metu žaidėjai (4-6 žinomi komikai, o kartais ir šiaip visuomenės veikėjai) varžosi atsakinėdami į klausimas apie muziką (Nevermind the Buzzcocks), nūdienos aktualijas (Mock the Week) ar įdomius faktelius (QI). Žaidimo dalis dažniausiai nėra labai svarbi ir nors laidos metu figuruoja tam tikri taškai, o galiausiai išrenkamas nugalėtojas ar nugalėjusi komanda – visa tai tiesiog skirta palaikyti laidos struktūrą. Svarbiausia čia pačių komikų sąmojai, šiek tiek suplanuoti išanksto ar visiškai spontaniški, bet nuolatos be galo išradingi. Ir aš visiškai neperdedu. Tokių laidų eteryje labai nemažai ir tai nenuostabu – turint stiprius transliuotojus tokias studijines laidas, netgi su gyva publika gaminti yra visai nesudėtinga ir pigu – pagrindinės išlaidos turbūt tenka būtent mokant talentui – komikams. Rezultatas – labai maloniai susižiūrinti, gudri (čia aišku priklauso nuo humoro lygio,bet kaip minėjau – jis dažniausiai aukštas) laida, kuri surenka neblogus reitingus.

Kodėl to nėra Lietuvoje? Mes amžinai įstrigę su lėkštomis ‘Dzin’, Ambrozijomis ar kažkada eterį teršusiais ‘Tegyvuoja Karalius!’, kur visi pokštai tėra blogai pervadinti anekdotai iš rusiškų Interneto svetainių. Man rodos, kad pakelti lietuviško juoko kultūrą reikia galiausiai nustoti pasakoti anekdotus (o kur dar 10 metų senumo ‘Lietuvos anekdotų čempionatas‘) ir skatinti kokybišką stend-upą. Tokia pokštavimo formą verčia įdėti daug daugiau pastangų ir kūrybos, mokytis iš savo klaidų, ugdyti bent minimalius aktorinius sugebėjimus, kai tuo tarpu anekdotus tiesiog reikalauja atminties jo nepamirštant. Turėjome visai pusėtina ‘Humoro klubą‘, kažkada aktorius Rolandas Kazlas bandė kultūrnamiuose nebepasakoti anekdotų, o sugalvoti ką nors savo, bet tai praktiškai ir viskas. Nėra tradicijos tokius pasirodymus rengti baruose, skatinti šmaikščius žmones išbandyti jėgas prieš auditoriją.

Galima būtų sakyti, kad nereikia čia lygiuotis, esame saviti ir savitai juokaujame, tačiau bent jau aš pastebiu didelį trūkumą tų, kurie sugeba prajuokinti auditoriją savo pačių sugalvotu turiniu. Algis Greitai ir Šapauskas? Jankevičius, jei jis būtų toliau bandęs tobulėti? Galbūt Tadas Vidmantas? Turbūt kažką pamiršau, bet suprantate kurlenkiu – sąrašas tikrai nebūtų ilgas. Stend-upas ugdo humoro talentus, o tai gali būti netgi visuomeniškas dalykas, brandžios populiarios kultūros ugdymas, o ne vien tik entertainmentas. Galbūt LRT skaito?

Muzikos indukuotas juokas (cosmopolitan youtube edicija)

Keista, tačiau visuomet turėjau kažkokius ypatingus jausmus komedijai ir pokštams, perteiktiems muzikoje. Turiu sugebėjimą užstrigti ant tokių pokštajančių muzikos kurinių dienoms ar net savaitėms, beperstojo sukant savo WMP playliste ar be paliovos spaudžiant “replay” jūtūbe. Nemokant groti alei niekuo ir turint lygiai nulį muzikinės klausos tokios dainos atrodį kaip antras juoko lygis – šmaikštumo ir muzikalumo sintezė, įtraukianti dėl savo turinio ir nepaleidžianti dėl savo melodijos. Tačiau atmetus visą mano seilėjimąsi, tokio tipo muzikos bitlų girdėti dar neteko.

Vienu metu dideliais mano favoritais buvę New Yorkiškai keisti They Might Be Giants yra tikras fenomenas ir skiriu savo rekomendacijas visiems, kas jų dar negirdėjo, tačiau kvatotis jie neverčia. Jų rimtai nerimta ironija ir dainų temos leidžia nebent kartais šyptelti. Iš kitos pusės yra tokie, kurie angliškai tariant ‘goes for the juggular’. Weird Al Yankovic ar Lonely Island komanda nusipelno didelių juoko pliūpsnių, kurių dažniausiai ir sulaukia, bet parodijos formatas yra viena prasme labai ribotas – jis juokingas dažniausiai tiek, kiek mes žinome orginalią dainą/žanrą/atlikėją. Kad ir kokie genialūs būtų, šie dalykai galiausiai pasensta.

Dar būtų galima paminėti pokštaujantiems muzikantams priešingus muzikuojančius pokštautojus. Muzikinių gabumų nestokantys Flight of the Conchords yra be galo įdomu, tačiau mano asmeninių juoko receptorių jie kažkaip nesuvilgė. Skonio reikalas turbūt… Man daug labiau patiko paprastai negrojančių It’s Always Sunny in Philadelphia bandymai surasti savo humoro muzikinį elementą.

Kalbėti apie tokius dalykus būtų galima dar ilgai. Nepaminėti nei Tenacious D, nei Lemon Demon, nei dar koks tuzinas tikrai dėmesio vertų dalykų. BET. Šiuo metu visas mano fanboyizmas priklauso veikėjui Parry Gripp. Sako ‘genialumas slypi paprastume’ ir aš negaliu nesutikti. Nuotaikingos, bet visiškai nepretenzingos dainelės apie sudaužytus iPhone’us ir žiovaujančias kates.  Turbūt muzikine prasme, tai nėra labai vertinga, bet kai pagalvoji, kad Crazy Frog galėjo užlipti į čartų viršūnes, tai nesuprantu kuo Parry Gripp prastesnis. Na ir galiausiai – tokios dainelės + video su mielais gyvūnėliais = viso Interneto esmė. :]

Kolegų pokštas

Kalbant apie simboliką, kuri be kita ko buvo raiškiai išdiskutuota aptariant šios dokumentikos rašymo ir rodymo pradėjimą, nutarėme jos vengti. Bet simbolika kaip balandis – eina iš paskos ir šika. Vakar Lrytas TV tiesiogiai transliuotoje laidoje “Lietuva tiesiogiai” paukštukų apšiktas liko laidos vedėjas E. Jakilaitis.  Šaunieji komentatoriai rašė, kad čia vis dėlto buvo taikyta į laidoje kalbintą A. Valinską, bet neabejoju, kad tai buvo kolegų pokštas. Simbolika tai paprasta: šitame bloge ketiname šikti savo balvonišką nuomonę apie žurnalistiką, politiką, neuro-psichologiją, paveiksliukus, BBC ir kt. marginalijas.

video

Apsėdimai, pasisveikinimai ir kt.

Sveiki,

Mes Balandžiai Teroristai. Kol ruošiamės, siūlome paskaityti vieno labai Vilniaus dailės akademijoje ir M. Romerio universitete gerbiamo pono R. Trimako tekstą.

Iki greito!